po temperaturos

Mano mazajai dygsta dantys su temperatura, pries naujus metus sirgo - irgi buvo auksta temperatura, aisku, tuo metu vaikas gauna daugiau demesio, daugiau nesioju ant ranku, daugiau myluoju...
Ir kai nukrenta temperatura, su dukryte sunku susitvarkyti, ji ir toliau noretu gyventi ant mamos ranku, o man tai jau per sunku, net i wc neisleidzia, jau nekalbu apie pavalgyma ar kitus darbus...
Na ir prasikankiname pora dienu - ji staugia nesavu balsu, as nervuojuosi, bet stengiuosi ant ranku neimti. Taip skausmingai viskas grizta i vezes.
Norejau paklausti - gal yra svelnesniu budu "grizti i sveika gyvenima"? o gal as kazkur darau klaida?
Nes mazosios rekimai tai tikrai veda is kantrybes, kartais dar ir pati ant jos uzstaugiu, o tada jau visai blogai - ta dar labiau rekia, o ir man sirdis krauju paplusta

na, maniske irgi ka tik prasirgo. ir labai stipriai pasijaute skirtumas, kai ji karsciavo... leidau viska, kad tik geresne nuotaika jos butu - ir valge savo skanumynus, ir ant ranku nesiojau, ir mylavau nuolat. Bet kai jos sveikata pagerejo - ji pati nebenorejo tiek daug buti ant ranku. taciau palepinimus greit isimine. tai as stengiausi gerejant jos sveikatai po truputi ir grazinti i realu gyvenima.
Tiesa, labai nustebau, kai pastebejau, kad kai susirgo - zymiai reciau ciulpe pirsta saves raminimui, nei sveika budama Pagalvojau, kad vaikeliui tas demesys ir pastovus mylavimai vis tik reikalingi. Dabar kai sveiksta - ir pirstas dazniau burnoj atsiduria. Tai net nezinau... gal vis tik reikia jai to lepinimo daugiau net ir sveikai pradedu gedytis, kad mazai myluoju savo vaika
Aisku, gali buti, kad del slogos tas pirstas burnytej reciau atsidurdavo

Monikule, pirmiausia, svarbu yra tai, kad fizinio kontakto vaikui niekada negali būti per daug. Kartais tėvai būgštauja, kad gali išlepinti, jei per daug nešioja vaiką, ar sodinasi ant kelių,- bet jau seniai yra įrodyta, kad tai netiesa (įrodyta daugeliu tyrimų). Jei mergaitė rėkia- tai jau yra jos signalas, kad ji blogai jaučiasi, kad reikia nuraminimo. Verkimas tai vienintelis būdas, kurį vaikas turi, kad parodytų, jog jam blogai. Pavyzdžiui, suaugęs žmogus gali pasakyti, kad jam liūdna, paskambinti draugams, išeiti kur nors kai pyksta ar kai nuobodu. O vaikas turi tik tą vienintelį būdą- verkti. Suaugusiam gi labai svarbu turėti šalia žmogų, kuris suprastų, išklausytų, nuramintų. Panašiai yra ir su mažu vaikeliu.