"Madam anyta!"

na aš irgi atsiprašau, kad paklausiu, bet kaip žemaitė likau nesupratusi, ar galima rašyti apie uošvienę? nes pas mus Žemaitijoj anytų nėra- yra tik uošvienės- mano mama yra uošvienė mano vyrui, o vyro mama yra mano uošvienė....
tai gal aš netrukus parašysiu apie savąją

Laukiam

Niekada neuzmirsiu savo pirmojo susitikimo su anyta. viskas prasidejo labai nekaltai. su vyru tada buvo dar tik uz rankyciu laikymosi etapas:angel:. zodziu, is vakaro mes su vyru (tada jis, aisku, dar nebuvo mano vyras) kazkur baliavojom . po to baliaus, apie 6 ryto grizinejom namo. o as kaip kokia ozka uzsispyriau, kad nenoriu namo ir viskas. jis sako, vaziuojam pas mane. taip ir padarem. grizom pas ji, pasiklojom lova ir gulim. kaip jau minejau, tuo momentu buvo tik uz ranku laikymosi etapas, tai tiesiog gulejom, kalbejomes, per vidury isitaise jo kate (kurios jau nebera), mat labai pavydejo man ir konkurentes prie seimininko neprileido. beje, reikia pamineti, kad tai buvo vasara ir buvo labai karsta. gulejom susiglaude, bet be kaldros, tai isivaizduokit, kojos plikos, dar susikabine... (beje, buvau su jo maike, taip, kad ne nuogi gulejom)
ir apie kokia 10 val. (vis dar nemiegojom), i kambari isiverzia mano busimoji anyta. Isivaziduokit vaizdeli, koki ji pamato... aisku, supyko baisiausiai. Iskoliojo mane paskutiniai zodziais atseit k... ir taip toliau, ir, kad dingciau is cia, nes padorus namai... galvojau is gedos nusprogsiu nebezinojau kur detis. greitai apsirengiau, net i tualeta nenuejau, nors prisimenu, kad ziauriai tada norejau. vyras parveze namo. tada galvojau, kad i tuos namus nei kojos nebekelsiu.
taciau, vyras ikalbejo. su anyta susitaikem. ji pasirode esantis visai kitoks zmogus, nei as susidariau pirma nuomone dabar sutariam kuo puikiausiai ir is to ivykio, kada prisiminusios labai smagiai pasijuokiam.

cia tai gera pradzia tavo kaily nenoreciau atsidurti bet gerai, kai gerai baigiasi

Sveikos. Na ir aš parašysiu apie savo anytą. Istoriją pavadinčiau "tortas", nes būtent nuo tada ir prasidėjo mūsų draugystės laikas o kita istorija, šeip tiesiog tokie dalykai tik suartina žmones.

Tai vat nuo pradžios:
Su būsima anyta susipažinom netikėtai, paprasčiausiai sugalvoję lėkti į klubą užsukom pas vyrą į namus, jam persirengti. Ir kaip tik Nesenei iš darbo buvo grįžusi JI. kaip po sunkios darbo dienos, moteris atrodė gan šauniai, tačiau, JAI, kaip senų pažiūrų šalininkei, turbūt tas susitikimas buvo tragiškas. Aš, kaip į klubą, ėjau pasigražinus, tvarkingai apsirengus, gražiai pasišukavus, o ji su chalatu tarp patalų žiūrinti TV ir gliaudanti saulėgražas. Žinau, jog ji norėjo, jog sūnus ją supažindintų mane pakvietęs pietums, kai ji išplovus kambarius ir padengus stalą... Žodžiu jautėsi "puikiai", ir kaip manau, vat nuo čia gimė jos neapykanta man. Vis jai atrodžiau pasikėlusi turtuolė, kuri tik pažaist su jos vieninteliu sūneliu, kuris yra nepaprastai geras, paslaugus, ir šaunus dabar jau mums abiems. Žodžiu motiniška meilė išaugo iki beprotybės ir po kelių isterijos priepolių aš jos namuose nesirodžiau, o draugo laukdavau mašinoje. Taip buvo iki TO didžiojo torto, o jo istorija tokia: Po nepaprastai romantiškų metų draugystės draugas išėjo į armiją.. Likau viena ne tik aš, bet ir jo mama.
Tai buvo pavasaris... Gana šiltas, tik gaila vienišas. Be galo blogai jaučiausi savajį matydama tik savaitgaliais, ir kalbėdama tik laiškais.. Pagalvodavau ir apie JĄ, na vis tik draugo mama, negali jos pamiršti, kai brangaus žmogaus JI yra mylima, kad ir kokia bebūtų.. Taigi pasitarusi su savo sesute, nusprendžiau ją pradžiuginti, įrodyti, jog ji klaidingai apie mano mąsto, ir kad ji man rūpi, na žinoma ne labai daug, bet rūpi, ir kad nėra viena. Susiradau gerą draugę, kuri gyrėsi, jog jos persų balta katytė neseniai susilaukė pūkuotukų. Greit nubėgau pas ją ir išsirinkau vieną, nors kaip ji sakė, patį silpniausią, bet man tas pūkų kamuolėsis buvo mieliausias, baltutis kaip sniegas ir su viena mėlyna o kita žalia akyte. žodžiu išsirinkau kačiuką ir laukiau tos suplanuotos dienos, kada turėjau jį įteikti. Nežinojau ar mano būsima ANYTA myli katinus, ar jai jo reikia ir išvis, griaužė retkarčiais sąžinė, jog tokią bėdą užkrausiu, bet sesers padrąsinta, kaip galima nemėgti tokio padarėlio, paskambinau JAI ir sutariau atvykti arbatėlės per.. motinos dieną!. Kaip sutarėm, taip ir padarėm, apie 12 val. stoviu pas ją su narcizų žiedeliais, ir tortuku prie durų. Kažkaip keistai įsileidus apkabino, pabučiavo, akys spindi (turbūt gera, kai jautiesi reikalingas, ar bent prisimintas). Žodžiu pasišnekam apie mūsų vyrą, pajuokaujam kad ir gerai, jog jo čia nėr, nes nėr ko į moteriškus reikalus vyrams listi.. Jau arbata ant stalo, tortas, beje dėžutėje, taip pat (aš jo nepradariau, o ji turbūt nedrįso, nors pasakiau, kad tai jai), teliko lėkštutes padėti ir valgyt saldų vaisinį tortą, kaip parašyta ant dėžutės. Tai va, pasisiūlau pravalyti lėkštutes, JI surado didelį peilį, mentelę, lėkštutes ir jau sėdim prie stalo, ji pasiima tortą ant kelių, (bu virvutei mazgą užrišau, tai vos atrišt išėjo), atriša, pakelia dangtelį, o iš ten balta pūkuota letenytė kyšt! Iš pradžiu ji suspigo iš išgąsčio, nes paprastai tortams tai nebūdinga, o poto pilani nuėmus dangtelį akyse pamačiau ašaras.. Turbūt tai buvo laimės ašarytės, bu poto stipriai apkabino mane su kačiuku (kuris vargšas buvo žiauriai nukamuotas, net gaila buvo jau, bu taip prie širdelės spaudė.. ) ir pasakė, jog tai pats didžiausias siurprizas jos gyvenime. na kai atsitokėjo pasakiau, jog tai švelnumas, kurį JI atidavė augindamą savo sūnų, jog tai meilė, kuria dabar turim abi iš jo pusės, ir kad aš noriu, jog jie abu būtų laimingi, ir dabar JI nesijaus vieniša, nes visada turės tai, kas prismins Jai mus. Viskas pasikeitė puikiai, aš enmanaiu, jog tokia Jos reakcija bus, bet esu labai laiminga, kai nuvykus pas draugą į priimamajį išvydau jį kupiną įspūdžių ir tokį laimingą, kad jo mama džiaugiasi ir pagaliau vėl linksma.

Dabar jau porą metų esam geros draugės, aš daryti siurprizus mėgstu, todėl visus stebinu dar lyg dabar, nepamirštu ir jos, Vat neseniai buvo Jos 50-metis, ir būtent tą dieną jai sustreikavo širdis ir greitoji išvežė į ligoninę. Kas blogiausia mūsų nebuvo šalia, nes buvom išvažiavę į kitą miestą tortų užsakytų pasiimti. Atrodė gimtadienis baigtas, draugas depresijoj nuraminti jo nepavyksta, ir apie mamą galvoja ir apie šventę (turėjom pasitikti iš darbo, įteikti mažą dėžutę su slaptažodžiu į dovaną - skalbimo mašiną, uždegti 50 žvakučių ant torto, buvo pripūtę 50 balionų užsakę puokštę ir išgraviravę jai taurę.. ). bet.. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą! aplankėm ją ligoninėje, nuvažiavom paiimti būtiniausių daiktų, ir... pravėrus mums duris pilna palata ligonių bei svečių išvysta tortą su žvakutėmis, 50 balionų, puokštę ir mus traukiančius garsiausiai su gimimo dieną! riėję prie jos lovos užpūtėme žvakutes, nes jai lašalinė buvo pajungta, iššovėme vaikško šampano, draugas sunkiai įkalbėtas perskaitė linkėjimą (pats vos sulaikydamas ašarą), pasidalinom visi apie 12 žmonių (tiek buvo palatoj) tortą ir taip atšventėm jubiliejų, ji balių nemėgsta, o dabar išėjo ir dar toks puikus, ji vėlgi buvo labai laiminga, kad nepamiršome Jos,, ir dar dėl to, jog aplinkinės moterys gyrė Jai mus, kad mes nuostabūs vaikai ir ją labai mylim.
Tai tokios mano istorijos.. ghalėčiau pasakoti ilgai, aš kaip tik negaliu nieko blogo apie JĄ pasakyti, gal Ji man gera todėl, jog stangiuosi būti gera, suprasti ir pasdėti Jai pati?

Na turbūt visoms atsibodo skaityti, bet jei nors kiek pabandėte įsivaizduoti tą jaudulį mano širdutėj, kai matai, jog padarai žmogų laimingu, ir tą jaudulį Jos širdį, kai žmogus, svetimas, tave taip nustebina, kai nelauki, o esi liūdnas ir nelaimingas.. turbūt pačios supratote, jog atrodo tiek nedaug reikia pastangų, jog būtumėt abi laimingos.

tikrai neatsibodo, net norisi dar tokių gražių istorijų kaip tai sugraudino mane tas grožis. Šaunuolė tu

Graži Graikijos istorija . Baltai pavydžiu tavo santykių su anyta. Tu- šaunuolė

GRAIKIJA, kaip graziai viska aprasei... Net sirdi is jaudulio suspaude...

Graikija> tikrai labai grazi istorija ir visiskai nepabodo skaityti, nuosirdziai pavydziu tau tokiu santykiu su anyta (zinoma is gerosios puses). Ech, net asarele istrisko. Gali dar ka nors parasyti, mielai paskaitysiu

Mano istorija nebus tokia graudi, neturiu tokio talento gražiai rašyti kaip Graikija. Savo istoriją pavadinsiu: “Anyta – mama, sesuo, draugė”.

Štai jau beveik penkerius metus esu ištekėjus, ir visus tuos metus mano nauja šeima iš 3 asmenų: aš, vyras ir anyta. Pirmas susitikimas su ja nebuvo kurioziškas, tragiškas ar komiškas, tiesiog jis buvo šiltas ir nuoširdus. Pamenu, tik tiek, kad ji susirūpinusi šildė kotletus ir maitino “alkanus vaikus” . Keista, bet iki šiol pamenu, kokie jie buvo skanūs . Turiu sveikatos bėdų, JI mane prikalbino ir nusivedė pas gydytojus, nors dar su vyru nebuvom vedę. Kai jau susitarėm su vyru, kad bus vestuvės, buvau pakviesta dar iki vestuvių bėgti iš bendrabučio ir apsigyventi pas juos. Tada bandžiau gydytis žvynelinę, JI kantriai kiekvieną vakarą mane tepdavo visokiais tepalais. Mes susidraugavom. Kai būdavo bėdos JAI, aš slaugydavau ją, kai buvo man, JI prižūrėdavo mane. Kai teko valyti žarnyną, paryčiais nusilpusi atėjo prigulti pas anytą , kažkaip šalia jaučiausi saugi, tikriausiai tada man reikėjo mamos.
Už pasikeitimus savo gyvenime turėčiau dėkoti JAI. Turiu pilną spintą jos megztų megztinių, visada esu pavalgydinta, tik JI mane įkalbėjo nebijoti ir vėl pradėti vairuoti mašiną. Kai tik savaitgalis, mes šokam abi į mašiną ir lekiam po parduotuves. Mes turim savo moteriškų paslapčių, juk vyrams nebūtina žinoti, kur ir kiek pinigų moterys išleidžia drabužiam ar bateliam. Tikriausiai didžiausias mūsų sąmokslas – naujas mūsų gyventojas, katytė. Aš visą laiką norėjo namuose laikyti katę, vyras tam prieštaravo. Susiorganizavau, kad draugai mano išsirinktą kačiuką atneštų dovanų gimtadieniui, pasitariau su anyta, JI pažadėjo tylėt. Kai gavom dovaną, vyrui nebuvo kur dingt, anyta neprasitarė, prasitariau aš pati po poros metų . Kur einam, visi galvoja, kad esam draugės ar seserys, kartais, kad mama ir dukra, niekas dar nepavadino anyta ir marčia . Net į kelionę važiavom abi, nes mano vyras nenorėjo, pati pasiūliau anytai, JI sutiko ir buvo labai patenkinta, mes šauniai praleidom laiką.
Juokingiausia tai, kad mums atsikėlus į naują butą, sužinojom, kad vieną kaimynė pamanė, kad atsikėlė vyras su dviem savo moterim. Toji kaimynė negalėjo patikėt, kad trečias asmuo mama, o tuo labiau anyta. Ji tvirtino, kad tokių santykių nebūna. Ką gi, skubėsiu namo. Mamukas, taip vadinu savo anytą, bus pagaminus vakarienę, o aš vėliau jai būtinai padarysiu kavos, kurią ji taip mėgsta. Paplanuosim savo kelionę į delfinariumą per mano atostogas, juk mes abi ten nebuvom, o taip norim

taip....nedaugelis gali suprasti sergantį žmogų, dažnai netgi patys patys artimiausi šaunu, kad atradai atjaučiančią sielą sveikatos tau kad tavo anytai daugiau nereiktų tavęs slaugyti

Oho istorija - man rodos ne tik kad su anyta, aš net su savo mama taip nebendrauju tokiame amžiuje, nors anksčiau visada buvom labai artimos ir sutardavom puikiai, tačiau kai pradėjom gyventi atskirai, kai suaugau, kažkaip atsirado tam tikras nedidelis atstumas.

Smagu, kad ji tau - "3 in 1" - mama bičiulė ir anyta
O tavo vyras kartais nepavydi jums abiems tokio ryšio?