"Madam anyta!"

OOO, gražios istorijos Aš, deja, negaliu (ir nenoriu) tokios papasakoti apie anytą

Taigi lauksiu konkursų apie draugę ar antrą mamą

man irgi taip gera skaityt apie jūsų anytas-drauges, mielus ir fainus žmogeliukus O monstrėms- babcėms patekt į šitą temą- per daug garbės, nesinori čia apie jas skaityt

aš irgi noriu tokios anytos tokios, apie kurią galėčiau taip gražiai ir nuoširdžiai rašyt... su tokiu pavydu skaičiau... juk smagu kai taip gražiai bendraujama, ane? ech...

Tokie gražūs pasakojimai
Aš sužavėta. Nemokėčiau taip gražiai kaip Citadėlė parasyt

sveikutės, nors nesu tokia puiki pasakorė, kaip jau skaitytų istorijų autorės (iki širdies gilumų sugraudino kai kurios istorijos), bet užsimaniau ir aš parašyti jums apie savąją anytelę kuri man - pasakiškas žmogus... taigi:
Kai pirmąkart užsukom pas mano dar tada tik “draugu” vadinto vyro namus kažko, nežinia ko kaip pasakose būna pasiimti, net nepagalvojau, kad galėčiau susidurti su jo namiškiais. Tiesiog paskubomis atlėkėm prie jo tėvų namų, užėjom ir … aš nustėrau – duris atidarė JO MAMA (Ji - paprasta darbininkė, kažkada atvykusi į Vilnių iš aplinkinio Vilniaus kaimelio). Net nežinojau, kaip reaguoti… nors tai tebuvo tik mūsų draugystės pradžia, vis tiek nesinorėjo padaryti blogo įspūdžio... Tačiau buvau kabutėse šokiruota dar ir todėl, jog duris atidariusi moteris buvo nuostabiai parasta, nuoširdi, gera ir iš jos vidaus sklido toooookia begalinė ramybė, tokia šiluma, kad niekad dar tokios nebuvau mačiusi… o Jos akys, sklidinos begalinio švelnumo ir gėrio mane užbūrė… Ji tiesiog skleidžia nepakartojamą vidinį grožį, kurio neįmanoma nepastebėti… tad buvo labai paprasta pasisveikinti, trumpai pasikalbėti ir atsisveikinti. (ir gal gerai, kad tas pirmas susitikimas įvyko taip staiga, neplanuotai… o gal mano vyras vis tik buvo tai suplanavęs??? Nes mano gyvenime dažniausia būdavo taip, jog vaikinai skubėdavo supažindinti su savo mamom )
Po kiek laiko vyko keletas jų šeimos švenčių – jubiliejų, vestuvių metinių ir į visas aš buvau kviečiama ir visą tą laiką jutau iš Jos meilę, dėmesį man… Man buvo kiek nepatogu, nes nežinojau, kaip klostysis santykiai su mano draugu, o išsiskyrimo atveju labiausiai ėmiau bijoti įskaudinti šią moterį, kuri po truputi ėmė mane laikyti savo dukterimi (Ji turi du sūnus).
Kadangi mūsų santykiai su vyru tikrai buvo šilti ir nuostabūs, po trijų metų draugystės susituokėm… Juolab buvo nuostabu tai, kad turėsiu tokia puikią ANYTĄ, nes iš savo mamos patirties žinojau, kaip jai nenusisekė (vėliau sužinojau, kad ir anytai buvo tas pats). Per visas tas šventes, vestuves ir panašiai Ji prašė mane vadinti Ją Mama. Labai norėčiau ir tikrai vadinčiau, nes Ji nuostabus žmogus… Tačiau aš turiu savo mamą, kurią be galo myliu, nors tokie šilti santykiai mūsų nesieja… Dėl to jaučiuosi kažkaip kiek sukaustyta, nežinau, kaip elgtis… Tiesiog ji yra mano ANYTA, mano nuostabioji, rūpestingoji, geroji antroji Mama, savotiškas Angelas Sargas… Ir tik neseniai aš Ją p[radėjau vadinti tiesiog vardu…
Dabar bet kokia proga pasiskambinam viena kitai, Ji man visad dovanoja dovanas be jokios progos ir gal net daug dažniau nei aš… Vyras man net baltai pavydi, sako, kad jo Mama mane labiau myli nei jį, perka dovanas daug dažniau, nei jam … bet iš to tik smagiai pasijuokiam, nes puikia žinom, kad Jos meilės užtenka visiems…
Ir šiaip, nors ir anksčiau keista būdavo sulaukti Jos skambučio ir išgirsti, kad nupirko mums braškų ar kad man padovanos gražius auskarus, kai atvažiuosim vakare, ar tiesiog šiaip, paskambindavo pasakyti, rodos, absoliučiai kažko nereikšmingo, tačiau supratau, kad tiesiog Jai rūpime, rūpiu aš… Ir taip gera, kai žmogus taip nesavanaudiškai rūpinasi, kai myli nepaisydamas jokių standartų, rėmų ar išankstinių nuostatų… Gimusią anūkėlę - didžiausia širdies palaimą - tiesiog dievina, ant rankų tikrąja ta žodžio prasme nešioja …
Atrodo pasaka ir taip nebūna? Yra ir taip, kad toks žmogus labai mažai rodo savo norus kitiems, labai mažai leidžia sau ką pasakyti daugiau nei mano ar, apskritai, labai save suvaržo. Ji be galo rūpinasi namais ir šeima ir neturi jokių savo norų, ambicijų, apskritai, daryti kažką tik sau. Ir man tai iš pradžių buvo gražu, kad ji tokia rami, paprasta, po to retkarčiais atrodydavo, švelniai tariant, keista, ne, net nesuprantama, kaip taip galima nepaisyti savęs pačios, kartais pikta, kodėl ji taip elgiasi… Bet Ji TOKIA. Jos nesavanaudiškumas ir neegoistiškumas niekad neperžengia kad ir paprasčiausių ribų, aš nesu mačiusi Jos piktos… Tik verkiančią. Ir tada daug labiau skauda širdį dėl Jos, nes žinau, kad ji verta daug daugiau, ir tada dėl jos norisi viską padaryti… Ir Ji gyvena SAVO gyvenimą, ji pasirinko tokį kelią, Ji tokiu savo charakteriu daro tik gera ir juo labiau, Ji viską daro iš savęs nieko nereikalaudama iš kitų…

Na va dar viena istorija nė kiek nekvepianti monstrais Gal reikėtų temos pavadinimą keisti į "Mano nuostabioji anyta"

Šaunuole Sunny, labai gražiai aprašei
Gal ir aš susikaupsiu kada parašyti kažką

Ruoškis kaupkis laukiam

Nuostabios istorijos
Na saunu matyti, kad yra anytu kurios marcioms artimiau uz mama

dekui
manau, kad atsisesk ir vietoj "kaimynu" skyrelio parasyk cia

Tai kad bijau, kad neuturiu tokių plunksnos sugebėjimų kaip kai kurie Piešti man geriau sekas O be to ir anyta toli nuo tobulos, o blogu minėt tikrai nenoriu

talentas, sugebėjimai ne visada yra pagrindinis dalykas, galintis sudominti, kartais nuoširdumas ir paprastumas yra raktas į skaitytojo širdį

sunny, labai graži ir šilta istorija

Labai šilti ir gražūs pasakojimai!!!!!!!!!!!!!!