QUOTE(arana81 @ 2008 12 14, 09:55)
Susimasciau, kad turbut ne Lietuvoje gyvenate

o va as Lietuvoje. Vienas is artimuju serga nepagydoma liga - nustatytas darbingumo lygis 0-20 proc. Paskolu, aciu dievui, neturime. Tad kalbu tik apie tai, ka zinau ir esu isbandziusi savo kailiu. Ne teoriniais ir ne hipotetiniais pavyzdziais.
Paemus busto paskola netureti gyvybes draudimo (tam seimos nariui, kurio vardu paimta paskola) -
avantiurizmas.
Del nedarbingumo praradimo pusmeciui. Kokiomis aplinkybemis su tuo pusmeciu jus asmeniskai susidurete? Man paciai pernai po traumos tris menesius teko praleisti su nedarbingumo lapeliu. Darbo kodekse yra straipsnis, kad jei darbuotojas per metus serga daugiau nei 90 kalendoriniu dienu, darbdavys turi teise ji atleisti. Be jokiu papildomu paaiskinimu. Taigi, iki kracho nereikia sesiu menesiu, uztenka ir triju
Del gydymo kainos. Pas mus gydymas nemokamas oficialiai, bet realiai gausi toki, kiek gydytojui i kisene idesi. Gali gauti generinius vaistus arba, truputi neoficialiai sumokejes, reikiamus. Ju chemine sudetis, kad ir gydant tavo minima vezi, teoriskai anotacijoje vienoda, skiriasi tik gamintojai, bet vien salutiniai poveikiai skiriasi kaip diena ir naktis
Del uzdirbanciu 10 tukst., tai ju poreikiai zymiai didesni nei uzdirbanciu minimuma ar auginanciu tavo tris minimus vaikus. Jiems reikia daug daugiau - buto ar namo centre su "ju lygi" atinkanciu irengimu, Lexus ar bent jau BMW X5 garaze, naujausiu technologiniu "pribumbasu". Manote, visam tam uztenka 10 tukst. per menesi, kai vien busto paskola kokie 5 tukst. per menesi?

Ju ne tik sutaupyti 5 tukst., bet 10 tukst. negelbetu
nežinau, kodėl tau kilo klausimas, ar gyvenu LT - nes iš esmės mes rašom visiškai tą patį

. Kalbėdama apie pusės metų nedarbingumą, rėmiausi labai konkrečiu pavyzdžiu - vienas artimas draugas, jaunas žmogus, susirgo vėžiu, chemoterapijos kursas truko pusmetį - ne visą tą laiką buvo nedarbingumas, o tik po porą sav. po gydymo, tada vėl eidavo į darbą. Bet normaliai žmogus nedirbo - tiesiog darbdaviai buvo geranoriški ir leido žmogui ramiai gydytis. Bet kadangi atlyginimą sudarė procentas nuo pardavimų, tai aišku, kad to procento kaip ir neliko. Gerai žinau, kiek realiai pas mus kainuoja medicina, todėl ir sakau, kad susidūrus su sunkia liga, kai prireikia kažkokios sudėtingos operacijos ar staigaus gydymo, 2000 Lt tikrai neišgelbės

(kitaip turbūt nebūtų tiek daug prašančiųjų paramos brangiam gydymui užsienyje, kuris kainuoja dešimtim tūkstančių eurų

).
Dėl gyvybės draudimo, esu lygiai tos pačios nuomonės, tai jau rašiau ir anksčiau - mano manymu, geriau kas mėnesį ne atsidėt taupymui juodai dienai, o mokėt draudimo įmokas, tikrai bus daugiau naudos.
Dėl uždirbančių 10000, pritariu Subjektyviai - jie tikrai turi santaupų ir turto, ir reikiamų pažinčių, kad ištikus bėdai galėtų sėkmingai verstis
Subjektyvi, sakai, reikia nešti, nešti, mokėti - tai kiek reikia turėt susitaupius ir dar ligoniui, kad šitaip galėtum švaistytis tais vokeliais?

Kažkaip man atrodo, kad mes nelabai susikalbam - aš suprantu, kad be pinigų, kai susiduri su kažkokia sudėtinga situacija, esi visiškas nulis. Bet esmė, kad žmonės nepajėgūs susitaupyti pakankamai, nes tie per vargus sutaupyti 2000 ar 4000 atsidūrus tokioj situacijoj, apie kokias mes čia kalbam, yra tokie "mizerni"...
Patiko straipsnis (protinga motera ta Starkevičiūtė)

:
Europarlamentarė M.Starkevičiūtė: Tik taupydami Lietuvos tikrai neišgelbėsime
The one who follows the crowd will usually get no further than the crowd. The one who walks alone, is likely to find himself in places no one has ever been. Albert Einstein