Kaip Kajus skubėjo lėtai arba Paskutinė pica dvies - Gimdymo istorijos

Kaip Kajus skubėjo lėtai, arba Paskutinė pica dviese
Kauno KGN

Buvo ankstyvas pavasaris, kai supratau, kad kažkas netaip – „teta iš Krasnojarsko“ jau seniai nebuvo apsilankiusi, siaubingai maudė krūtinę. Nors naujaučiau, ką parodys nėštumo testas, vis dėlto du brūkšneliai mane pravirkdė. Buvau pirmo kurso studentė, nedirbau, buvau netekėjusi, draugas buvo ką tik susiradęs darbą. Planavome vasarą pakeliauti, rugpjūtį susituokti, „pagyventi sau“, o čia – staigmena... Kai aprimau ir ašaros nudžiūvo, nusprendžiau, kad gimdysiu, nes kitaip ir būti negalėjo. Tą akimirką visas nerimas dingo ir apėmė didžiulis palengvėjimas – aš būsiu mama!
Toliau viskas vyko kaip sviestu patepta: baigiau pirmą kursą, susiradau darbą, vestuves perkėlėme į birželį. Nėštumo nepatogumų nesureikšminau ir niekam nesiskundžiau, nesiguodžiau, nes supratau, jog pati buvau už tai atsakinga. Darbas, mokslai, vizitai pas gydytoją, nėščiųjų paskaitėles, daiktelių pirkimas, buto remontas... Per visus šiuos darbus nė nepastebėjau, kaip atėjo gruodis. Tuo metu sėdėjau kaip ant adatų ir prašiau savo sūnelio (su vyru nuo pat nėštumo pradžios žinojome, kad bus berniukas, o gydytojai jau buvo patvirtinę šį faktą), kad labai neskubėtų pas mus ir leistų man sutvarkyti visus studijų reikalus. Mano sūnelis jau pilvelyje buvo labai klusnus ir darė tai, ko jo prašiau.
Buvo belikęs paskutinis ir svarbiausias atsiskaitymas. Jo išvakarėse su vyru nuėjome į piceriją, o aš lyg ką nujausdama paklausiau jo: „Ar supranti, kad šį vakarą tikriausiai jau paskutinį kartą vakarieniaujame dviese?“. Jis tik linktelėjo ir susimąstė. Vėliau dar ilgokai vaikštinėjome, kol pavargau, taigi patraukėme namo. Bekrypuodama link autobusų stotelės dar leptelėjau vyrui, kad jis bus kaltas, jei šiandien pagimdysiu, nes laukti likę buvo dar dešimt dienų. Grįžome namo, ėmiau ruoštis atsiskaitymui, bet niekas nebelindo į galvą, todėl nuėjau miegoti. Varčiausi ilgai ir niekaip neradau tinkamos padėties, kol galų gale ėmiau snausti...
Pabundu, nes jaučiu, kad guliu baloje. Kas gi čia dabar? Nerangiai ropščiuosi iš lovos ir atsistojusi pajuntu kaip kažkas šliūkšteli tiesiai į vyro šlepetes. Einu į vonią. Tas „kažkas“ skaidrus, lipnus, tirštas ir salsvo kvapo. Vandenys! Prisėdu, giliai įkvepiu. Viskas gerai, reikia palįsti po dušu. Nusiprausiu, grįžtu į kambarį, o sąrėmių vis dar nėra. Negerai... Žadinu vyrą, aiškinu, kad gimdau. Jis liepia man taip nejuokauti ir ragina eiti miegoti. Patikinu, kad nejuokauju ir imu rengtis. Vyras kaip įgeltas šoka iš lovos, dreba, neranda savo kojinių, galų gale apsirengia, iškviečia taksi. Vykstame į gimdymo namus.
Trečia valanda nakties, mes gimdymo namuose. Ant pilvo uždėtas aparatas, girdžiu, kaip plaka sūnelio širdelė. Po to mane pasodina į kėdę ir apžiūri, paaiškina, kad viskas labai aukštai, atsivėrimas mažas. Man pataria nusnūsti, sąrėmių vis dar nėra. Ryte pradėda lašinti skatinamuosius, skauda, bet kentėti tikrai galima, nes pavyksta sutelkti dėmesį į kvėpavimą. Vėliau skausmas stiprėja, bet nė viena apžiūra nedžiugina: 3, 4, 5 cm... Akušerė įkalba pasinaudoti epiduriniu nuskausminimu, nes esą viskas dar užtruks, o išsekusi nuo skausmo kūdikio neištumsiu. Sutinku, vis dar tikiu, kad pagimdysiu pati, tik mažiau skaudės. Kateterio įvedimą į stuburą tenka atlikti du kartus – pirmasis kažkodėl nepavyksta. Ryškiu pasidažiusi šiurkštoka anesteziologė nekelia susižavėjimo, šiek tiek gąsdina.
Toliau prasideda maratonas: skatinamieji, skausmas, nuskausminamieji, sąrėmių nuslopimas, skatinamieji, skausmas... Ir taip be galo iki vakaro. Vakarinės apžiūros rezultatas: 7 cm. Vargani centimetrai per 20 valandų. Nuskausminamujų poveikis pasibaigęs, man labai labai skauda, nieko nebenoriu. Gydytojų konsiliumas nusprendžia, jog teks atlikti cezario pjūvį, nes mano sūnelis jau ilgai be vandenų, kyla grėsmė jo gyvybei. Aš su viskuo sutinku, kad tik viskas greičiau pasibaigtų. Man liepia keltis ir eiti į operacinę. Koridoriuje sutinku savo vyrą, seselė pataria atsisveikinti, bet aš nebeturiu jėgų, tik pamoju ranka ir slenku link operacinės.
Guliu ant stalo, atlikta spinalinė nejautra, jaučiu kaip nutirpusios kojos, man labai šalta. Aš visa apdengta baltom paklodėm, viena ranka pririšta, kitą švelniai laiko seselė ir mane kalbina. Jaučiu kaip kuičiamasi mano viduje, ant operacinės lempų atsispindi kraujas. Skausmas jau praeityje, dabar belieka laukti pasirodančio sūnelio. Atrodo, kad laikas sustojo, nesitikėjau, kad viskas taip užtruks. Staiga pajuntu lyg kas būtų išėmęs iš pilvo kamuolį. Verksmas! Mano sūnus verkia! Gydytoja patvirtina – gimė berniukas. Prie manęs prineša ir priglaudžia prie veido tą mažytį raudonai violetinį stebukliuką. Skruostu nurieda ašara... Mano sūnus jau čia...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis