Mano pirmagymė buvo pernešiota 40sav.+10d.Todėl žinojau,ką tai reiškia,kai atrodo nuo to laukimo iš proto galima išsikraustyti.Aš taip paniškai bijojau,kad ir vėl viskas bus taip pat:pernešiosiu,tada skatins,neištversiu skausmo,prašysiu epiduro,nesuprasiu kaip stumti,ištrauks su replėm....
Na tai vat.Gydytojų ir mano nuomone terminas buvo lapkričio 22 diena.Taip ilgai laukta diena atėjo ir praėjo.Lapkritinukės nėštukės (daug kurios jau buvo mamytės) buvo priverstos skaityti mano kasdien vis piktėjančius postus.Vis mažiau kantrybės turėjau.
Viena,jau pagimdžiusi lakritinukė,pasakodama savo gimdymo istoriją,paminėjo,kad paėmusi lapą ant jo užrašė,tokią tokią dieną aš supu savo leliuką.(Labai svarbu,kad veiksmas paminėtas būtų esamuoju laiku).Jos užrašyti žodžiai išsipildė.Praradus paskutines viltis pagimdyti pati,lapkričio 25 dienos vakarą aš paėmiau lapą popieriaus ir didelėm raidėm užrašiau: LAPKRIČIO 28D. MES SUPUOJAM MŪSŲ LELIUKĄ.
Taigi,lapkričio 27dieną,ryte,pabudau 7.30,nors žadintuvas mane prižadinti turėjo tik 8val. Tam,kad nuvesčiau savo dukrytę į mokyklėlę.Na pabudau ir atsikėliau nes labai norėjau į WC.
Valiausi dantis,kai pajutau skausmą,tokį kaip mmm tik kelis kartus stipresnį.Numaudė ir praėjo,o aš dar garsiai sau pasakiau:neišsigalvok,eilinį kartą.(nes jau kelis kartus buvo,kad maniau,na va,trubūt prasideda).Nusiprausiau,susišukavau,apsirengiau,pasidažiau.Paklojau lovą,o skausmukai vis nepraejo,bet dažnumas vis tas pats: kas penkios,šešios minutės.Įsijungiau sąrėmių skaičiuoklę.Pasisveikinau su SM lapkritinukėm.Skausmukai virto skausmais.8.30 pažadinau dukrytę,padėjau jai nusiprausti,apsirengti.Užpulta skausmo,prašiau jos paspausti klaviatūros mygtuką,žymintį sąrėmio pradžią ir pabaigą.Sąrėmiai kartojosi kas 5minutės. Paskambinau vyrui ir paprašiau kuo greičiau grįžti.Galų gale nusprendžiau,kad reikia greit nuvesti dukrytę į mokyklėlę ir grįžus ruoštis i ligoninę.Būčiau net nebandžiusi antlikti to žygdarbio,bet mažosios mokyklėlėje tą dieną kaip tik laukė šventė,ji tos dienos laukė labai ilgai,ir nenorėjau jos nuvilti.Lipant laiptais žemyn,supratau,kad jos nuvesti jau nepajėgsiu.
Vos grįžęs vyras iškarto nuvežė dukrytę į mokyklėlę (gerai,kad visai šalia namų) ir grįžo manęs.Stovėdama jau pasiruošusi važiuoti į ligoninę,vyrui šaukiau :tavo rūbai ant kėdės,rakteliai ant spintelės,ligoninės krepšys ant lovos (sugebėjau viską suruošti,kad tik greičiau galėtume važiuoti).
Pagaliau mes pakeliui.Skausmas NEPAKELIAMAS.Šaukiau ant vyro,kad važiuotų kuo atsargiau,kad nekratytų.Atlenkiau sėdynę atgal ir įsitaisiau ant šono.Dar pamenu,kad pagalvojau,kaip atrodau žmonėms,kurie važiuoja gretimoj kelio juostoj,ir persisukau į vyro pusę.
Vyras nusikeikė,ir pasakė,kad kamštis nemažas.Aš pradėjau galvoti apie artimesnę ligoninę,bet tai buvo vaikų ligoninė,bijojau,kad ten užsukus nepultų mūsų siųsti vis dėl to,ten kur ir važiavom.Visai netoli iki ligoninės,pajutau,kad nubėgo vandenys ir tada supanikavau.Iki tol dar kenčiau skausmą su mintim,kad nenubėgus vandenims vaikutis tikrai negims.Bet štai jaučiu,bėga,aš noriu stumti,labai noriu........ Ką daryt??? Aš nenoriu,kad vaikiukas gimtų mašinoje.Jau ligoninė.Dėkoju Dievui.Mano vyras nesugalvojo sustoti prie pat durų.Pavažiavo iki stovėjimo aikštelės.Apie 200metrų iki ligoninės durų.Susikaupiau,išlipau iš mašinos ir vos ne bėgute (bijojau,kad neiškristų mano leliukas) kažkaip pasiekiau priėmimą.Buvo 10.05val.Atbėgau,pamačiau lovą ir link tos lovos jau einu.Sakau aš noriu stumt jau.Ji sako,gulkites,kortelę turit su savim? Galvojau,kad ją nuspirsiu iš vaizdo.KOKIĄ kortelę,višta tu? Gimdau nematai?Viena ranka piniginėj surandu kortelę.Ji greit mane apžiūri,liepia vėl mautis kelnes ir sėstis į vežimėlį.O aš galvoju,nėra laiko,gi galiu ir čia gimdyti,man jau jokio skirtumo,svarbu ne automobilių stovėjimo aikštelė ir gydytoja bent viena šalia.
Vis dėl to žaibišku greičiu mane nuveža į gimdymo palatą.Liepia gultis į lovą.Šiaip ne taip.Spėju tik nusirengti iki pusės nuo apačios,taip ir lieku su suknele ir savo kojinėm.
Akušerė vos žvilgtelėjus sako,kai norėsit stumt,stumkit.Aš pakeliu galvą ir sakau,o kiek centimetrų kaklelis atsivėręs? Ji sako,10cm.O man nesitiki,kad štai dabar stumsiu ir tuoj tuoj ją pamatysiu.
Kažkelintą kartą stumdama galvoju,ir kaip tos mamos iš SM suskaičiavo kiek kartų stūmė.Aš pamečiau skaičių,o gal apie tai negalvojau.Kai pasakė,kad galvytė jau užgimė,atsirado daugiau jėgų,nes norėjau kuo greičiau pamatyti savo vaikutį.Ir staiga po dar vieno stūmimo kūną užliejo nenusakomas žodžiais palengvėjimas.10valandų,23minutės.Ji jau čia.Matau ją.Myliu ją,o širdy tiek lengva,tiek gera,atrodo netelpa džiaugsmas viduj.Bet neverkiu.Kažkodėl neverkiu,nors maniau,kad nesulaikysiu ašarų kaip ir su pirmąja. Matau,kad vyro akys sudrėko.O mane užplūdo ramybės,palaimos ir pilnatvės jausmas,ašaroms neliko vietos.Ji jau čia,saugiai guli šalia.
Atrodė pasaulio laikas sustojo,ir nieko svarbesnio šioj žemėj būti negali,juk tai akimirka,kai į žemę atėjo nauja gyvybė.
Taip gimė Mūsų Mažoji Justė.
Lapkričio 28 dieną grįžome namo.Virš kompiuterio kabėjo lapas su užrašu,o aš laikydama savo dukrytę ant rankų susigraudinau...
