Savąjį zuikelį planavom su vyru kai baigsiu mokslus...Pagaliau baigus nusprendėm, kad negalim gyventi be mažylės..Abu troškom dukrelės, o tėtis jai net vardą iš anksto sugalvojo...Kadangi labai jos norėjom mylėdavomės vos ne kasdien...Vyras tempdavo už rankovės ir sakydavo - einam Gabrielės daryt
Na aš irgi svajojau apie mažylę, tai sutikdavau beveik kaskart Taip kartas po karto tikėdavomės išvysti dvi juosteles nėštumo teste, bet jų deja vis nebuvo... Prabėgo metai, o mažutė vis kankino mus nesuteikdama laimės ją supuoti...ir štai..pagaliau...vieną rugsėjo vakarą parėjus iš baro kur su draugais išgėrėm alaus pasidariau testą.. o ten dvi juostelės 
iškart persigandus puoliau skambint vyrui...Jis labai apsidžiaugė, nors vis dar negalėjo patikėti...Taip mes pasidarėm dar du testus..Ir visi jie rodė tą patį..Nuo tos akimirkos gyvenimas pasikeitė..Abu kankino nerimas, baimė, nežinia..Ar sugebėsim auginti mažylę...Ar ji bus sveika?Ar pavyks laimingai išnešioti ir pagimdyti?Nėštumas nebuvo lengvas...Tris mėnesius be perstojo pykino ir miegojau miegojau...Matyt organizmas ėmė silpti, tai prasidėjo ligos...Iš pradžių šlapimo takų uždegimas, sausio mėnesį susirgau gripu...dvi savaites gulėjau su temperatūra, vartojau antibiotikus ir meldžiausi, kad nieko nenutiktų mažyliui..Po gripo prasidėjo makšties grybelis, tikriausiai nuo antibiotikų...Vėliau, apie penktą nėštumo mėnesį pradėjo skaudėti pilvo apačią, taip atsidūrėm ligoninėje su pilveliu...Ten lašelinės, lovos režimas, gresiantis persileidimas...Prasidėjo mažakraujystė...Galvos nepakeldavau nuo pagalvės, o mažylei trūko deguonies...Vieną naktį jau maniau tikrai jos neteksim, nes taip daužėsi pilvelyje vargšiukė, o aš vis raminau, glosčiau ją, prašiau, kad nepaliktų mūsų, būtų stipri..Tėtis irgi būvo kaip nesavas...Braukė ašaras ir prašė dievulio kad neatimtų jos iš mūsų...Ir dievulis neatimė..Taip su pilveliu pratempėm iki 40savaitės...Kai suėjo 38 vis nerimavom, laukėm jos bet kurią naktį...Tik kažkodėl nebuvo nei paruošiamųjų sarėmių, nei vandenys nubėgo..Kadangi iš anksto buvom susitarę su akušere, kuri dirbo Antakalnio gimdymo namuose, tai ji paskambino likus trim dienom iki gimdymo ir liepė atvykti pasitikrinti vaikelio širdelės tonus, pasižiūrėt echoskopu ar ne per mažai vandenų...Patikrinusi daktarė pasakė kad jau laikas būtų ir gimdyt, nes gali vandenys būti žali...Nežinojau kaip elgtis, nes vis tikėjausi kad atsiras kokių požymių, kad prasideda gimdymas...Taigi, sutarėm palaukti dar kelias dieneles...Buvo tada birželio 18d.tai taip supratau, kad gydytoja labai norėjo jog pagimdyčiau iki Joninių, kadangi birželio 20d.buvo penktadienis, o po to laisvos 4dienos...Taigi nenorėjo jos su manim terliotis per pačias šventes...Liepė atvažiuot penktadienį gimdyt...Na, mes su vyru juokdamiesi ir atvažiavom 8h.ryto į ligoninę..Kažkaip buvo neramu kaip gi čia mes dabar gimdysim, jei mūsų mažulė net nemano šiandien gimti...Abu susižvalgėm, nusijuokėm...Tačiau šypsenėlė iš lūpyčių greitai dingo, kai seselė padarė klyzmą 
Labai skaudėjo ir pasidarė baisu jau...O gimdymas dar nė neprasidėjo...Kai nusiprausiau nuvedė i gimdykla...Bandė nuleisti vandenis su žirklėm, bet niekaip jom ten nepavyko, tai atsinešė kažkokį kablį ir pagaliau nuleido..Pasirodo vandenys buvo žali žali ir tarsi žele..Po jų nuleidimo prasidėjo smagumėlis - sąrėmiai...Iš pradžių su ilgesnėm pertraukom, po to jau kas dvi minutes...Vis žiūrėjau į aparatą fiksuojantį mažylės širdelės darbą ir sąrėmių dažnumą...Kai užkildavo iki 100 skausmas buvo nepakeliamas...O daktarė su akušere vis juokavo...Nebijok, čia dar visai nedaug, kai pakils iki 150 tada jau skaitysis normalūs...Taip sąrėmiai tęsėsi porą valandų, o daktarė vis tikrino kaklelį..Atsidarymas du centimetrai...Dar po valandos tas pats...dar po valandos tas pats..Skausmas nepakeliamas, o atsidarymo nėr..Daktarė bandė visaip masažuoti kaklelį, bet sakė kad ant jo kaip žiedas koks užmautas...kietas kietas...Per prievartą atidarė dar vieną centimetrą...Kai atidarinėjo kaukiau iš skausmo...3 centimetrai ir viskas..nieko daugiau..stop...Prileido skatinamųjų...Jokio poveikio..Tik vos neapsivėmiau..Galvutė spaudė taip, kad galvojau jog apsikakosiu..Prašiau akušerės bliūdo, bet nieko..Kai jau nebegalėjau pakest sąrėmių paprašiau epidūro...Padarė lb.gerai..Kojas jauciau ir skausmas buvo pakeliamas...Tik po epidūro kaklelis vis vien neatsidarinėjo ir pradėjo stoti mažylės širdelė..Daktarė padavė vyrui paskaityt sutikimą dėl operacijos..Abu verkėm..supratom, kad cezarį darys..Teko pasirašyt ir išvežė į operacinę..Bevažiuojant mačiau kaip daktarė visa drebėjo ir ramino mane , kad nebijočiau...Tik takart man pasirodė, kad ją reikėjo raminti labiau nei mane Tai buvo pirmoji operacija mano gyvenime..Buvo nejauku matyti tas lempas ir ranką kuri kyla virš pilvo...Atrodė kad skalpelis tuoj susmigs ir aš viską jausiu...Bet nejaučiau skausmo..Gal tik kūnas šiek tiek palengvėjo kai ištraukė mažylę...Dukrytė...Labai mažutė...14.08...svoris 2610g.ūgis 51cm.Kol daktarė siuvo pilvą prinešė man ją prie veido...Visa išsižiojusi kaip varniukas...Rėkė visa gerkle..Kam ją ištraukė iš šilto mamytės pilvelio...Jai ten buvo taip gera, kad net nesiruošė išlysti Tepasakiau tik labas mano mažute..Pabučiavau ir nunešė ją tėčiui...Ach, mūsų gabrieliukė pagalvojau...Taip ilgai laukta mažutė dukrytė...Tėtis ir mažoji abu pasimetę žiūrėjo viens į kitą su baime ir susidomėjimu 
Po operacijos nuvežė į palatą...4h.dar visai nejutau kojų, o akušerė vis klausinėjo...Taip baisu pasidarė jei niekad nebegalėtum jų pajudint...Bet pajudinau..Ačiū Dievui..Po gimdymo užklupo visi smagumai...Mažytė nukandžiojo spenelius iki kraujų, nes nuolat prašė valgyt kaip varniukas, o žysti nemokėjo taip pat kaip ir aš žindyti...Norėjo atsigriebt už mažoką svorį...Vaikščiojau gana sunkiai...Prižiūrėt zuikelio dar negalėjau...Traukėsi gimda lb.staigiai - skausmas...Nuėjau į tuoletą - skausmas...Kūną nuolat kratė drebulys, šaltis..Po 3d.ryte nubudau su pieno kalnais..Mažutė rėkdavo, nes nesutvarkė krūties, negalėjo pavalgyt normaliai...Nieks nepamokė kvailelės, kad likusį pieną reikia nutraukt,kad krūtis būtų minkšta...Pieno vis kaupėsi,jis virto grietinėle...galvojau sprogs...Laksčiau po ligoninę su babkėm, kad kas išmasažuotų, nes pientraukis jau nebepadėjo, buvo per vėlu...Vėl skausmas, karštis..Norėjau kad kas nupjautų iš vis tą krūtinę..Šiaip ne taip viena akušerė išmasažavo, tuomet jau vyras padėdavo pamasažuot...Po to su pientraukiu nutraukdavau...Po 5dienų pakilo temperatūra 39laipsn...pasirodo operacijos metu užnešė kažkokią infekciją...Gydytojai persigandę sušaukė konsiliumą...Pasisodinę 7vyrai i ginekologinę kėdę viens po kito kišo rankas ir ieškojo kas galėtų būti...Po tokių apžiūrų žliumbdavau,jausdavausi kaip išprievartauta...bet ką galėjau jiems pasakyti...Kasdien tikrino echoskopu ir skyriaus vedėjas neva tai aptiko kažkokią hematomą, kraujo krešuliuką...Bet man pasirodė jog taip jie ir nesurado kas per infekcija buvoįsimetusi, o kad gimdyvę pralaikyt ligoninėj 10 dienų reikėjo pateisinimo...Gavau arkliškas dozes antibiotikų, po kurių dingo pienukas ir Gabrielytė liko be maisto...Džiaugiausi, kad bent dukrytė buvo įvertinta 10 balų pagal apgar...Taip prakentėjom 10 dienų...Ypač naktį būdavo sunku su 39 temperatūra keisti pampersus mažutei, maitinti...Bet ji tarsi jautė kad mamytei blogai tai buvo gera mergytė...Džiaugiausi, nes kartais galvodavau kad jau nugriūsiu...Gryžusios namo iškart pasijutom geriau...Daug padėjo ir tėtukas...Tai štai tokia mūsų mažylės, kuri nenorėjo išlyst iš mamytės pilvelio gimimo istorija...Dabar esam tokie laimingi visi trys...Džiaugiamės su vyru kiekviena jos šypsenėle, kiekviena jos kūno dalele...Būkit ir jūs laimingos visos esamos ir būsimos mamytės...Vaikai mūsų akių šviesa...Jie kaip Švari lenta..Ką įrašysim - tą ir turėsim..Rašykite gražiausius žodžius į jų mažas širdeles...
