Paskutinius mėnesius dažnai pamausdavo pilvelį ir galvodavau, kad JAU...deja...Bet vieną naktį, tai buvo 07.23, pabudau nuo skausmo ir žinojau, kad prasidėjo gimdymas, nes niekaip nebūčiau sumaišius šio jausmo su kitais, tai taip buvo aišku, kad JAU prasidėjo. Buvo pusė dviejų nakties. Prikėliau MB ir paskiau, kad viskas prasidėjo. Dar nuėjau į dušą, nusiprausiau, susirinkau paskutinius daiktus į ligoninę. Palūkuriavom šiek tiek dar namie ir puse šešių ryte išvažiavom.
Nuvažiavus mane apžiūrėjo ir pasake, kad mano kaklelis labai ilgas, kietas ir neatsidarinėja, žodžiu, kaip gydytoja išsireiške- visai netinkamas gimdymui. Paklausė ar norėsiu nuskausminimo. Pagalvojau jeigu jau tokia situacija, tai noresiu. Sako gerai, kai bus laikas pakviesim anesteziologa ir suleis.
Paguldė mane į priešgimdyminę palatą, pasakė, kad vyras dar gali važiuot namo ir po kokių poros val atvažiuotų. Taip ir padarė. Aš guliu viena palatoj, man sulašino tris lašelines, o taip neramu, laukiu, kad kuo greičiau viskas prasidėtų ir baigtųsi, nes ta nežinia jau pradėjo kankint. Sąrėmiai kartojosi kas 4 min.
Atvažiavo pagaliau vyras, dviese- linksmiau. Nuvežė mane į gimdyklą. Guliu ant stalo, prieš akis didžiulis laikrodis tiksintis laiką...Sakau MB, turbūt kokią 14val. jau turėsim savo mažylį, kaip tik bus praėję 12 val.
Vis ateina akušerė, apžiūri, kaklelis niekaip neatsidarinėja...Pradėjo leisti skatinamuosius. Sąrėmiai kartojais kažkur kas 2 min. Labai skauda. Ateina tas metas, kai galvojom, kad leliu jau laikysim ant rankų, deja...Ateina anesteziologas, suleidžia nuskausminamųjų, truputį pasijuntu geriau, bet neilgam, val. ir 15 min., po to ateina vel ir vel suleidžia dar vieną dozę, dar val. ir 15 min., nelabai skauda, o po to vėl prasideda baisiausi skausmai, bet epidūrio nebegalima, sako ir taip jau doze didelė, nebegalim leist
Na ką, kankinuosi toдiau, leido man ir atsistot, MB mane laiko, o mane pykina be galo, stovet negaliu 
vėl atsigulu, nors beproto norėjau pastovėt 
Žiūriu į laikrodį ir norisi verkt, nuo tada kai prasidėjo gimdymas ir reguliarūs sąrėmiai nuo 1,30 nakties, praejo daug valandų, jau beveik 15 val. Laukiam toliau, aš baisiai dejuoju, nes skausmas nežmoniškas, laikrodis vis muša valandas: 15 val, 16val., 17 val., kaip nieko nėra taip nieko nėra. Atėjo gydytoja ir sako: "Jeigu nepagimdysi per dvi val. darysim cezarį". Mano mintis tik viena, dabar darykit ką tik norit su manim, kad tik viskas greičiau baigtųsi.
Bet netrukus pradėjau jausti, kad noriu stangintis. Pasakiau akušerei, sako labai gera žinia, nereikės daryti cezario
Man viskas jau vienodai rodo...Pasikviečia ji gydytoją, dar kartą mane apžiūri, nueina į kitą kambariuką iš kurio viskas girdisi ir skambina kitai gydytojai, kad atvažiuotų jai padėti 
Kita gydytoja atvažiuoja. Aš pradedu stumti, skausmas neišpasakytas, net neturiu su kuom palyginti. Vaikui aplink kaklą apsisuko virkštelė vaikšto gydytojos ir šneka tarpusavyje: "Ji neištums, nebeturės jėgų, nes šitiek jau laiko kankinas". Aš viską girdžiu ir man nė motais- kad tik viskas greičiau baigtųsi!
Vėl liepia stumt, as stumiu iš visų jėgų, vaiko toniukai silpnėja, liepia vel nestumti, o taip sunku
Kai toniukai vėl normalizuojasi, liepia stumti. Aš vėl stumiu, vaiko galvytė, pasirodo, bet kadangi apsisukus virkštelė, tai jis išlenda, o ji vėl jį atgal įtraukia 
Aš jau nebekreipiu dėmesio į nieką, tik susikoncentravus į vieną. Sulėkė 8 asmenų personalas, apstoja visi aplink mane, as pradedu dusti, man trūksta oro, rėkiu, kad atidarykit langą, sako, negalima sakau tada duokit gert, nes nebegaliu net seilių praryti, karšta ir dustu, sako vandens negalima Vienu momentu puoliau į paniką, nebegalėjau taisyklingai kvėpuoti ir pan., tada viena seselė užrėkė (ko man tikrai reikėjo), kad uždus vaikas. kažkaip grįžau į vėžes, nors kvėpuoti buvo be galo sunku, kašta ir trošku. Tada MB nzn iš kur ištraukė paklodę, sušlapina ją po kranu ir neša man, deda ant kaktos, lūpų ir krūtinės, pajutau, kad vėl, nors ir labai sunkiai, galiu kvėpuoti. Vėl stumiu, vaiko galvyte pasirodo ir vel jį įtraukia Tada visi tie gydytojai, seselės, akušerės, anesteziologas ir kt. pasiruošė vakuuma ir man vieni padėjo laikyt kojas, kiti stūme pilvą, treti dėjo šlapias paklodes, o dar kiti, traukti pradėjo su vakuumu. Dabar sako kiek tik gali, iš visų visų jėgų stumk, as tiek susikaupiau ir stūmiau, jog galvojau, kad akys man iššoks, bet mano ir kitų bendra pagalba gime berniukas! :bigsmile:Buvo 19.40. Man taip pasidare lengva lengva ir gera, kad net nemoku apsakyti, pasiziūriu į SB, jis lygtai šypsosi, lygtai verkia, akys pilnos ašarų, as nesuprantu man taip gera, lengva, vaikas gimė, o jis verkia, bet tai laimes ašaros 
Parodo mūsų berniuką Neišpasakytas grožis, neišpasakytas jausmas Jį vėl išneša dėl savaime suprantamų priežasčių- sunkaus gimimo. Bet mes viską matom kaip jį aprengia, matuoja, sveria ir uždeda šiek tiek pakvėpuoti deguonies kaukę. Pasižiūriu į savo rankas- bėga kraujas, stumimo pasėkmes, į pilvą, per visą pilvą mėlynes, bet dabar visa tai jau kelia tik juoką 
Dar gimdykloje gulėjau apie valandą, per kurią man siuvo
nes buvau plyšus iki "ausų", bet dabar tai jau visiski niekai 
Svarbiausia, kad po 19 val. ilgų kankynių man ir mano leliukui (jam taip pat sakė gydytojos labai skaudėjo), viskas gerai.
Mane nuvežė į palatą ir tuoj pat atvežė mažylį. Nuo šiol mes jau kartu, visi trys, laimingi iki kaulų smegenų
Vaikutis buvo stiprus ir sveikas. Kaip aš dažnai sakau, čia dėl to, kad toks mažas, bet jau daug ištvėręs skausmo ir taip sunkiai, bet narsiai kovojo už savo norą gyventi čia, su mumis!
