Konstruktyvus (pozityvus) mąstymas

Pasidalinsiu savo atradimais, gal kam bus vertinga. Aš eksperimentuoju su savim ir tai, ką dabar parašysiu yra asmeninis patyrimas.
Pradėt galima nuo terminų: pozityvus, pozityvizmas, pozityvistės, konstruktyvus. Bet kuris pavadinimas yra etiketės užklijavimas objektui, apie kurį kalbam. Tame nieko blogo, kol tai suprantam, bet praktiniame gyvenime dažnai naudojame žodžius, po kuriais nėra jokio objekto, pavyzdžiui, "visuomenė", arba "pozityvus", arba "gėris". Vienas įdomus faktas patvirtina šį pastebėjimą: yra žinoma, kad kuo senesnė kalba, tuo ji yra sudėtingesnė, o kuo modernesnė, tuo labiau supaprastinta (plg lietuvių ir anglų). Palaukit, bet mes žinom, kad evoliucijos eigoje paprastesni dalykai evoliucionuoja į sudėtingesnius, o kodėl kalba tam dėsniui nepasiduoda? Tai yra, senovės žmonės kalbėjo žymiai sudėtingesne kalba, nei mes, ir kuo primityvesnė kultūra, tuo sudėtingesnė kalba. Pagrindinė hipotezė: anksčiau žmonės kiekvienam objektui panaudodavo atskirą žodį ar garsą, siekdami juos tiksliai apibūdinti, o šiuolaikinėse visuomenėse yra be galo daug apibendrinimų. Tai palengvina gyvenimą, bet apsunkina bendravimą, nes tais pačiais žodžiais pavadinami visiškai skirtingi dalykai.
Kodėl sureagavau į knygų sąrašą, nuo kurio viskas prasidėjo? Jos visos pavadintos pozityvistinėmis, bet jų turinys absoliučiai skirtingas. Kai kurie yra vienuoliai, bet daugelis - tiesiog verslininkai ir verta skaityti juos visų pirma kaip žmones, siekiančius uždirbti iš to rašymo ir kalbėjimo.

Kas yra pozityvizmas? Nežinau... Tik patyriau, kad Brian Tracy, Thich Nhat Hanh'o ir Dechtiaro sumaišyti į tai nepavyks. Bent jau visų vienu metu. O kas yra pozityvistė? Tuo labiau nežinau.

Apie afirmacijas ir vizualizacijas, tiek daug čia minimas. Apie dešimtmetį tuo užsiiminėjau, todėl turiu ką apibendrinti.
Taip, veikia tiek afirmavimas, tiek vizualizavimas. Ar tai taip paprasta, kaip kalbėjimas prieš veidrodį kas rytą ir vakarą: aš sėkminga, graži ir turtinga? Tikrai ne.
Jei kam įdomūs mechanizmai, tai galėsiu parašyti atskirai, o trumpai kalbant, tokie veiksmai padeda pakeisti pasąmonės turinį, kuris savo ruožtu mums nepastebint (juk pasamonė ) veikia kasdienius mūsų veiksmus. Problema tik tame, kad mes net dorai nežinom, kas yra sąmonė ir kaip ji randasi, o apie pasąmoninius dalykus neverta ir kalbėti. Tas neapibrėžtumas ir neaiškumas yra priežastis to, kad daugelis žmonių tai daro, bet ne visiems pavyksta.

Afirmacija ar vizualizacija pati savaime yra bevertė, bet ji gali padėti susikurti tam tikrą savęs vaizdinį. Labiausiai man patinka žodelis "gali", nes gali ir nepadėti . Be to, kai kurie žmonės pasiekia savo ir be jokių specialių kryptingų vizualizacijų, taigi tai nėra nei būtina, nei vienareikšmiškai vertinga.
Dabar bloga naujiena. Anksčiau buvau įsitikinęs, kad bet kuris žmogus gali pasiekti bet ką, taip kaip rašoma kai kuriose tų knygų, kurios ten sąraše. Tai netiesa.
Kiekvienas žmogus turi savo pasiekimų ribas, nes pasiekimai priklauso nuo asmenybės, ir kartais nuo gilių jos sluoksnių, kurių jokia afirmacija ir vizualizacija pakeisti negali. Kai kas mano, kad išvis asmenybė negali keistis. Mano patyrimas sako, kad gali, tik čia jau - nebe pirmos (Bodo, Tracy), o aukštesnių klasių kursas. Ta tema yra nepaprastas filmas - "Evanas visagalis" ("Evan Almighty"), kas nematėt, būtinai pažiūrėkit.

Dabar apie tikslus ir siekius.
Kai kam norisi limuzino, kai kam namo, kai kam pinigų ar vyro, kai kam karjeros. Gerai, kam mums tai? Kažkas minėjo, kad pasiekimas sukuria laimingumo pojūtį. Klausykit, pojūtis arba jausmas yra vidinis dalykas, nepasitenkinimas taip pat yra vidinis. Pasakykit, kaip gali išoriniai daiktai sutvarkyti vidinį pasaulį?

Išbandykit visas afirmacijas ir vizualizacijas, galit NLP, tik ne ant kitų, o ant savęs, tada po kelių metų (nelygu žmogus) pamatysit, kad priėjot ribą, kad gyvenimas nebegerėja, tada eikit toliau, ieškokit naujo augimo.

Tai čia parašiau keletą minčių protui ir iš proto, bet kuo toliau, tuo aiškiau matau, kad protas be galo ribotas, tik nelengva jo atsikratyti...

Thich Nhat Hanh'as davė fantastišką patarimą praktikai: "vaikščiokit taip, lyg pėdomis bučiuotumėt žemę". Pabandykit, tik ne dieną ir ne dvi, bet metus kitus ir pamatysit, kaip su jūsų gyvenimu vyksta tikri dalykai.

Verta išbandyti afirmacijas, kad suprastum, jog nėra ko norėti, po to supratimo gyvenimas tampa vis labiau spalvotas.

Ir nėr čia ko skaityti...

na taip, įpuoliau į temą, nes ji man aktuali, save laikau daugiau mažiau pozityviste... Aš pozityvų mastymą "įpaišiau" į savo gyvenimo filosofiją šitaip:
Laiko atgal nesugražinsi. Nepriklausomai nuo to ar už mėnesio aš gausiu tai ko noriu, ar negausiu, aš negalėsiu atsukti laiko ir jaustis kitaip šią akimirką. Taigi geriau aš dabar pasistengsiu jaustis gerai ir tikėtis geriausio. Jeigu tai išsipildys puiku, jeigu ne, bent iki tol jausiuos gerai. Bet kokiu atveju galvoju kad viskas bus taip, kaip aš noriu. O kuo man būtų geriau jei galvočiau kitaip?
rizikuoju būti apšaukta nemastančia, bet tiek to, svarbu bent jaučiuosi pakenčiamai...

man šitos mintys kažkokios prieštaraujančios viena kitai... jeigu mes nežinom kas yra sąmonė ir tuo labiau pasąmonė, kaip mes galima žinoti kad protas be galo ribotas? Gal mes tiesiog neišnaudojame jo galimybių nes nieko nežinome? Ar protas ir samonė/pasamonė yra visai atskiri dalykai, itakojantis skirtingas gyvenimo sritis?

Kai rašiau "nežinom", turėjau galvoje tai, kad dar nėra patikimo mokslinio paaiškinimo.
Žodis "protas" šiuo atveju panaudotas kaip "mąstymo" sinonimas. Kodėl jis ribotas? Empirika. Kai mąstome, mes mąstome apie objektą ir operuojame sąvokomis, bet ne tikrais objektais. Pvz, galima labai daug mąstyti apie obuolį, bet kol jo neparagavome, iš tiesų nežinome, kas yra obuolys. Kol pirmą kartą nepasibučiavom, ar ko blogo dar daugiau nepadarėm, joks mąstymas nepadės to pažinti, čia ir yra ribotumas. O pats mąstymas yra sąmonės dalis, dar viena dalis yra jausmai, ir t. t. Ir jausmai yra patikimesni, nei mąstymas, protas (jau vien dėl to, kad už juos yra atsakingos evoliuciškai "senesnės" smegenų dalys).

Na, o pasąmonė - juoda dėžė. Kaip ji veikia, tiksliai žino tik antro kurso studentas Linas Didžiulis, svajojantis tapti Donaldu Trampu, o visi kiti - abejoja.

Uf, kaip malonu paskaityti protinga komentara. Jus dazniau uzsukite cia



Su sia nuomone nesutiksiu. Gilus sluoksniai/blokai tikrai gali trukdyti. Tai suformuoti tevu isitikinimu, patirtu emociniu zaizdu barjerai. Bet tikiu,bent jau siame mano suvokimo lygyje (jis gali pasikeisti), juos galima (pirmiausia suvokus) pasalinti. Ir tuomet galimybes tikrai neribotos.
O del tikslu, cia kazkodel visi sustoja tik ties materealiais dalykais. O kodel nesiekti laimes, pilnatves, saves realizavimo ? Kazkas bandys vel aiskintis , kas yra laime? Bet tai ne proto apibrezimas. Ja gali pajusti. Viena is vizualizacijos daliu ir yra pajutimas to, ko sieki cia ir dabar.

Medini, o jus nepykite. Ir noriu jus nuraminti, kad nepatogumo jokio nera, nes sauskelniu daug turiu.

Salve, klausimas iskilo - kas jus labiau siutina sioje temoje? - ar smailiku perdozavimas ar mastymo nebuvimas? Nesusimastete?
Pasufleruosiu teisinga atsakyma ....o jusu nesiutina, kad jus su gerbiamomis kolegomis tusciai laika leidziate cia bekovodami su vejo malunais, bandydami itikinti skirtingu paziuru zmones? Na turetu bent jaudinti...

As vis skaitau ir galvoju,cia sitiek daug protingu minciu isdestyta o Mediniui to negana .Tai kokio lygio ta mastymo tema turetu buti, kad jam itiktumete ir pasakytu Taip as sutinku,Jus jau pradejote mastyti

Jo, dėl įsisąmoninimo - tiesa, tik ne taip paprasta, nes jei to pakaktų, psichoterapeutai jau būtų išgydę milijonus žmonių, bet tai vis dar neįvyko... Be galo sunku ir skausminga pašalint tuos blokus, prie kai kurių protu net negalim prisikasti. Optimizmas tuo klausimu atrodo žavingai, bet primena entuziazmą jaunuolio, kuris užsirašė savanoriu į frontą. Tie, kas jame apsilankė, entuziazmu nedega, nėra ten jokios romantikos. Jie tai žino, bet ne protu, o visa savo esybe.
Tik tai, ką pajuntame visa savo esybe, yra tikras žinojimas, visa kita - vėjas. Kas gimdėt vaikus, žinot, kad tik tada, kai tai patiri, iš tiesų supranti, kas tai yra.

Aš tai jau supratau. Ir man nebesvarbu kas ko kiek turi. Ne turėjimas apsprendžia ar aš esu laiminga.
Suprantat, aš neneigiu realybės. Aš joje. Jei neigčiau.... Sakykime šitaip, prieš kurį laiką svarsčiau realią galimybę, nes turėjau tik dvi išeitis, persikraustyt gyvent į garažą. Tai koks čia neigimas? Čia juodinimas, kai neturi už ką kruopų šunims nupirkt, ir esi prasiskolinus iki paskutinio antakio plaukelio? Aš esu savo kasdienybėj. Aš nejuodinu savo gyvenimo. Aš tikiu likimu. Jis man gailestingas. Gal malda... Ne, aš neturėjau jėgų melstis. Likimas. Kraustausi į naują namą. Buvau parsidavusi iki paskutinio siūlo. Ačiū likimui, kad turi ką parduot. Ačiū jam už dovanas. Mano kieme stovi apsnigta mašina. Kažkada tokią matant seilės varvėjo. Man ją atvarė į kiemą, ir ranką bučiavo, kad pasaugočiau. Likimas. Myliu savo likimą. Ne pirmą kart lipu iš duobės. Reiks, lipsiu dar kart. Aš neturiu nieko. Rimtai aš čia Jums. Niekas man nepriklauso. Tai ma ir nereikia nieko.



Kalba tiesiogiai susijusi su mintimis. Man kartais nesinori net klausyt žmogaus, pajutus, kaip jis dėsto savo pamąstymus. Ne mintys pas tokius. Kažkokios užuomazgos, bet ne mintys. Mintys, kai pašnekovas tupi tau ant kupros, o tu nejauti svorio. Aš esu skaičius ne vieną knygą iš to sąrašo, ir ne tik skaičius. Jos nesukuria geresnio gyvenimo. Jos atima galimybę džiaugtis savimi tokiu, koks esi. Jos verčia. Jos stato į rėmą. Čia baisiau, jei galima pasvert nei religija. Į šventovę eiti reikia. O čia namie, šventovė ateina pas tave, išganymas. Aš apie L. Hay, Murphy, Silvos metodus. Kitų neskaičiau. Man nereikėjo. Man jau nebereikėjo.

Apie pasąmonę. Kiek realu teigti, kad galima pakeist pasąmonės informaciją? Juk joje telpa daugiau nei sąmonėj, joje viskas išlieka. Įdomu būtų apie tai šnektelti. Aš panašiai prieš dešimt metų apie tai mokiausi. Nebuvau gera studentė.

Taip. Būtent. Aš nesu verta. tai uždėjo antspaudą ir man. sekėsi itin gerai iš šių laikų perspektyvos, bet vis suklusdavau. Už ką man ta mana? Aš nebeturiu to, ko nebuvau verta. Tai buvo laikina.
Tarpais rašydama, jaučiuos lyg susirašinėčiau su savimi. Įdomus jausmas.

P.S Lengvai ateina.... lengvai išeina.... Tie, kaslaiko save pozityvistais, turėtų ne tik sau tikslus susistatyti, bet ir suklust, kad ateis diena, visko nebetekti. Ar pasiruošęs, esi žmogau....

Manęs jau senai niekas nesiutina. Smaginuosi nemąstydama...

[quote=Šerkšnas,2009 01 04, 02:13]
Aš esu skaičius ne vieną knygą iš to sąrašo, ir ne tik skaičius. Jos nesukuria geresnio gyvenimo. Jos atima galimybę džiaugtis savimi tokiu, koks esi. Jos verčia. Jos stato į rėmą. Čia baisiau, jei galima pasvert nei religija. Į šventovę eiti reikia. O čia namie, šventovė ateina pas tave, išganymas. Aš apie L. Hay, Murphy, Silvos metodus. Kitų neskaičiau. Man nereikėjo. Man jau nebereikėjo.
/quote]

Serksnas, cia nuosirdziai pripazink, kad sumelavai.
L.Hay savo knygose viska remia meile sau. Jos pagrindinis patarimas ir vaistas nuo visu nesekmiu - MYLEK SAVE.

Patikek as jau zinau sita jausma,kai sprendesi DIDELIS klausimas,visus metus buvome nezinioja kaip viskas isispres,musu naudai ar aukstesniu instanciju.Ir optimizmo deka,nepatekau depresininku sarase.

Kažkas ne taip su tuo, ką rašai apie vertingumą, negaliu niekaip apčiuopti ir parašyti, bet kažkas ne taip... Tarsi nusivylus būtum, nuvertinus, atmetus, lyg pakartot norėtum...

Absoliučiai viskas laikina, kita vertus, gėlės auga, žydi ir miršta negalvodamos apie tikslus, neturėdamos siekių, bet joms tai netrukdo praaugti kiaurai asfaltą. Gyvi dalykai gimsta ir miršta, jie yra stiprūs ir gražūs. Tu esi gyva.

Tiesa, sniegas irgi gražus, bet man per šaltas, nenoriu jame gyventi.