QUOTE(Medinis @ 2009 01 05, 04:51)
Manau, kad taip.
Kaip sekėsi iš to išeiti?
QUOTE(Medinis @ 2009 01 05, 05:20)
Sunkiai. Dabar stengiuosi to jausmo nebejausti.
Na taip, klaikus jausmas, kurio nebesinori pajausti, bet deja ne visada išeina...Bet jei jį ignoruosi, ar nėra galimybės, kad šis jausmas grįš dvigubai skaudžiau
QUOTE(Sa r @ 2009 01 05, 03:25)
Na taip, klaikus jausmas, kurio nebesinori pajausti, bet deja ne visada išeina...Bet jei jį ignoruosi, ar nėra galimybės, kad šis jausmas grįš dvigubai skaudžiau
Aš manau, kad čia kaip su sąžine. Ji skauda tik tuomet, kai ją turi. Man sąžinė nebekelia problemų jau kokie penkeri metai.
QUOTE(Medinis @ 2009 01 05, 05:26)
Aš manau, kad čia kaip su sąžine. Ji skauda tik tuomet, kai ją turi. Man sąžinė nebekelia problemų jau kokie penkeri metai.
Įtariu suprantu kodėl, o gal ir ne, gal klystu. Bet jau čia net ne į temą būtų. Bet neturėjimas kai kurių jausmų, reikštų jų ignoravimą, ko gero save norint apsaugoti. Bet ar tai išeitis...Čia šiaip atitiko jūsų žodžiai mano būseną, todėl ir užkliuvau už jų...Ir klausiu savęs daug klausimų...nieko asmeniško
QUOTE(Medinis @ 2009 01 05, 05:38)
Kaži ar sąžinė yra natūralus jausmas. Manau tai įteigtas/įdiegtas.
Aš labiau apie bejėgiškumą kalbėjau. O šiaip manau, kad visi jausmai kyla natūraliai, priklausomai nuo iškilusios situacijos ( žinoma, jei tai ne teatras )
QUOTE(Medinis @ 2009 01 05, 05:44)
Bejėgiškumas - tai nesusitaikymas su esama padėtimi. Galima susitaikyti. Arba ignoruoti situaciją ir užkimšti sau galvą kažkuo, mantromis, keiksmais ar pozityviomis afirmacijomis.
Įdomu, kuris variantas protingiausias...Manau, kad ko gero susitaikymas su esama padėtimi. Bet ir vėl gi, sukyla dar dešimt papildomų jausmų
QUOTE(Sa r @ 2009 01 05, 03:49)
Manau, kad ko gero susitaikymas su esama padėtimi. Bet ir vėl gi, sukyla dar dešimt papildomų jausmų
Kol kas ir aš taip manau. O jausmai sukyla tol, kol nesusitaikai. Susitaikius jų nėra. Šiaip ko gero susitaikymui labiausiai trukdo baimė keistis, baime "prarasti save" ir "aš būsiu nebe aš". Pasikeitus baimių nebelieka, nors nostalgija buvusiems jausmams kartais kyla.
QUOTE(Medinis @ 2009 01 05, 05:52)
Kol kas ir aš taip manau. O jausmai sukyla tol, kol nesusitaikai. Susitaikius jų nėra. Šiaip ko gero susitaikymui labiausiai trukdo baimė keistis, baime "prarasti save" ir "aš būsiu nebe aš". Pasikeitus baimių nebelieka, nors nostalgija buvusiems jausmams kartais kyla.
Na man nostalgijos šitiems jausmams manau, kad nebūtų. Kuo toliau nuo jų. Bet gal kartais sveika ir jie. Šiaip susitaikymas su esama padėtimi atveda į ramybės būseną. Bet neužmiršk, kad žmogus visada kažką jaučia. Ramybės būsena irgi jausmas. Ir nemanau, kad įmanoma visada jaustis ramiai, net nežinau ar taip norėčiau. Tiek to, mano mintys padrikos šiuo metu...
QUOTE(Sa r @ 2009 01 05, 04:00)
Ir nemanau, kad įmanoma visada jaustis ramiai, net nežinau ar taip norėčiau. Tiek to, mano mintys padrikos šiuo metu...
O jūs pabandykite
Tai labai paprasta. Tiesiog reikia atsisakyti savo įsipareigojimų. Kuo mažiau tu įsipareigojęs - tuo labiau atsakingas tik sau. Atsisakyti įsipareigojimų galima tik mintyse. Skola bankui? Tegu paspringsta, neturėsiu - nemokėsiu. Pragyvensiu kaip nors, o kol viską išvaržys dar metai ar du praeis. Nėra pinigų vaikams už mokslus? O kam jiems mokslai. Norės - patys užsidirbs ir išsimokslins.Tokiu būdu tampi atsakingas tik už save. Ir tai yra gerai. Tuomet jau gali pats, savo noru skirti savęs kitiems. Bet tu sprendi - skirti ar ne.
