QUOTE(rasų lanka @ 2009 02 10, 23:06)
Sveikutės , Mergaitės, 
SVETA K. - 
Temperatūra gal nuo slogos. Na, imuninei sistemai oooooj kaip kliuvo. 
O tai kraujo rodikliai dabar jau pagerėjo, kad išleido iš ligoninės? 
Stebėkit save , jei temperatūra laikysis ilgiau, tai vėl kreipkitės į gydytoją. Svarbu, kad nelauktumėt savaitgalio. Stipriai, stipriai apkabinu.
Sindi, Sindi ... Jums pasakė gydytojai, kad Tėveliui liko tiek, tai Jūs dabar ir laukiat ir skaičiuojat. O kas bus po pusmečio? Meskit tuos skaičius iš galvos. Su tokiom problemom mes visi susiduriam kažkada pirmą kartą, bet tai ir yra tas vienintelis kartas, kada tu gali pradėti DAR kažką keisti, o gal ir pakeisti. Bent jau pabandyti. Turiu pavyzdį. Mano šviesaus atminimo kolegės- draugės mama visada skųsdavosi, viskuo nepatenkinta, geriau jau jos neliktų , ir dukra nemoka pasirūpinti taip kaip dera. Bet vieną dieną draugės neliko - avarija ir viskas. Liko dvi dukrytės ir vyras. Tai kaip reikia įvertinti tą laiką, kuris liko ? KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ. Jos mamytė su visais savo ligų maišeliais ir šiandien gyvena. Mano mamytės taip pat jau niekas nebeoperavo. Per vėlu. Tiesa, chemijų gavom. Kas dabar vyksta, sužinosim netrukus. Bet niekada negalvojau, kad jos akivaizdoje galiu liūdėti , stengiausi neprisileisti tokios minties vien tam , kad jai neapkartinčiau jos valandėlių. Juk sunkiausia tėvams matyti kenčiančius vaikus. Nors kalbėdavome apie VISKĄ . Tai pasiteisino. Bet nesu geležinė. Irgi galiu "ižtižti". Bet tikiuosi, kad šito tėveliai nematys, o ir išvis stengiuosi tas mintis vyti šalin (tfu, tfu, ftu...).
Kelkit aukščiau galvą, ir eikit jei jau nepralenkiant, tai bent vienu žingsneliu priekyje. Nepasiduokit, ir nenuleiskit rankų.
SVETA K. -
Temperatūra gal nuo slogos. Na, imuninei sistemai oooooj kaip kliuvo. O tai kraujo rodikliai dabar jau pagerėjo, kad išleido iš ligoninės? Stebėkit save , jei temperatūra laikysis ilgiau, tai vėl kreipkitės į gydytoją. Svarbu, kad nelauktumėt savaitgalio. Stipriai, stipriai apkabinu. Sindi, Sindi
... Jums pasakė gydytojai, kad Tėveliui liko tiek, tai Jūs dabar ir laukiat ir skaičiuojat. O kas bus po pusmečio? Meskit tuos skaičius iš galvos. Su tokiom problemom mes visi susiduriam kažkada pirmą kartą, bet tai ir yra tas vienintelis kartas, kada tu gali pradėti DAR kažką keisti, o gal ir pakeisti. Bent jau pabandyti. Turiu pavyzdį. Mano šviesaus atminimo kolegės- draugės mama visada skųsdavosi, viskuo nepatenkinta, geriau jau jos neliktų , ir dukra nemoka pasirūpinti taip kaip dera. Bet vieną dieną draugės neliko - avarija ir viskas. Liko dvi dukrytės ir vyras. Tai kaip reikia įvertinti tą laiką, kuris liko ? KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ. Jos mamytė su visais savo ligų maišeliais ir šiandien gyvena. Mano mamytės taip pat jau niekas nebeoperavo. Per vėlu. Tiesa, chemijų gavom. Kas dabar vyksta, sužinosim netrukus. Bet niekada negalvojau, kad jos akivaizdoje galiu liūdėti , stengiausi neprisileisti tokios minties vien tam , kad jai neapkartinčiau jos valandėlių. Juk sunkiausia tėvams matyti kenčiančius vaikus. Nors kalbėdavome apie VISKĄ . Tai pasiteisino. Bet nesu geležinė. Irgi galiu "ižtižti". Bet tikiuosi, kad šito tėveliai nematys, o ir išvis stengiuosi tas mintis vyti šalin (tfu, tfu, ftu...). Kelkit aukščiau galvą, ir eikit jei jau nepralenkiant, tai bent vienu žingsneliu priekyje. Nepasiduokit, ir nenuleiskit rankų.
aciu uz visas issakytas mintis,stiprybes jums mergytes,nors kaip pasiskaitau,jus daug stipresnes uz mus sveikasias,as cia pas jus stiprybes semiuosi,bukite laimingos ir su artejancia meiles diena
