Ar reikia "lupti" vaiką? II

tame ir reikalas, kad priežasčių gali būti šimtas. pvz. nori pasirodyt kietas prieš klasiokus, arba žino kad mokytojas jam nieko nepadarys, arba jis koks nors hiperaktyvus ir jokie paaiškinimai jo neveikia ir jis vistiek darys savo. galų gale, pagarbos ir pasitikėjimo sąvoka gal visai ne toj vietoj, kaip Japonijoje.

kam jam reikia pasirodyti "kietam" pries grupiokus?

ar nubaudus vaika, bet nepasalinus jo elgesio priezasciu, galima pataisyti santykius su tuo vaiku, pagerinti padeti ir isspresti problema?

pagarba ir pasitikejimas prasideda ne japonijoj, o kiekvienoje seimoje, tame, kaip konkretus tevai bendrauja su konkreciu savo vaiku ir tarpusavyje...

abejoju ar įmanoma užaugint vaiką visiškai be jokių neigiamų sankcijų ar kontrolės, vien apeliuojant į pagarbą ir pasitikėjimą. norėtųsi, aišku, bet ne visiems gyvenimo atvejams tas tinka.

absoliuciu verciu gyvenime apskritai retai buna - pvz., ismintis, meile, pasitikejimas, atvirumas, etc. ar tai, kad sios vertybes kasdienybeje nerealizuojamos tobulai, reiskia, kad reikia ju apskritai atsisakyti?

Aš manau , kad reikia vaikui daug aiškinti, daug kalbėti, tačiau yra tokių dalykų ir situacijų, arba tiksliau turėtų būti griežtas ne, be jokių didelių ciacia lialia.
Vaikas turi suprasti, kad yra negalima ir viskas, ir tai visai nepriklauso nuo jo norų.Nesuprantu tų klausimų pas vaiką esmės, jei vistiek mano galutinis atsakymas bus -negalima piešti ant lovų ir neleisiu to daryt, visai nesvarbu kaip jis atsakys į mano klausimus, kad jam patinka, kad jam linksma, kad jam gražu. Jam vistiek nebus leista piešti ant lovos. Koks dar vietų sąrašas, yra stalas, yra lapas, yra knygutės ir piešk, kitur negalima. Juk vaikas tą pajėgus suprasti. Aš manau yra situacijų,kur vaikui tiesiog turi būti pasakyta, kad negalima, paaiškinta kodėl trumpai, be ilgų diskusijų ir viskas. Šiuo atveju-vaikelis ant lovos piešti negalima, ant lovos reikia sėdėti, jis skirta sėdėjimui, gulėjimui ir viskas.


o jums nekilo klausimas kodėl gi jie taip negerbiami, nemylimi, kodėl nepageidaujami viešose vietose. Aš ramus, gražiai besielgantis vaikas tikrai nepageidaujamas, ar nepageidaujami tie kuri trukdo susikaupti, pailsėti, pagaliau pabūti ramiai negaunant savo adresu,,eik na...,,.

vaikui (kaip ir kiekvienam zmogui) daug lengviau priimti taisykles, situacijas, sprendimus, kuriuos priimant jis gali dalyvauti, nors kai kurie konkretus jo norai/pasiulymai butu atmesti.

taisykles, sprendimai tiesiog "nuleisti" is virsaus, nes "mama taip sako ir reikia klausyti",
kelia pasipriesinima, pykti - kaip, beje, butu ir suaugusiajam, kurio nuomones ir jausmu nepaisoma.



zinai, daznai budama viesumoje su savo jauneliu sulaukdavau nusistebejimu, kad jis labai ramus vaikas, neverkia, leidzia mamai isgerti kava - bet niekas neatkreipdavo demesio i tai, kad ta kava as geriu stovedama, supdama vaikjuosteje parista kudiki, kuris tuo metu zinda mano kruti

ramiai ir graziai elgtis gali vaikas, kurio fiziniai ir emociniai poreikiai patenkinti. taciau labai daznai suaugusieji vaikams turi vieninteli reikalavima - kad jie butu "geri", ty pasirupintu patys savimi, ju nebutu girdeti ir matyti. "geras" vaikas tyliai ramiai sedi kamputyje nors ir tris valandas, kol mamyte baigia plepeti su draugemis. kaip manai, ar tikrai realu ir pagrysta tiketis (ir net reikalauti) tokio elgesio is mazo vaiko? ar tai, kad mazas vaikas nesmalsauja, netyrineja aplinkos, nekalbina zmoniu, nieko nepraso yra normalu?

be to, kad reikalaujame is vaiku neimanomu dalyku, mes dar prisikiriame jiems savo motyvus - cia labai tikslus pavyzdys yra senos pazistamos reakcija i mano posta apie japonu mokytoja, kuris paaiskines, kad neatsargiai elgiantis su akmeniu galima uzgauti drauga, atidave ta akmeni mokiniui. sena pazistama is karto puole aiskinti, kad ji tai jau tikrai butu metusi ta akmeni, jau vien tam, kad paerzintu mokytoja arba parodytu, kad moka metyti akmenis. darydami prielaida, kad vaikai isdaigas krecia vieninteliu tikslu - supykdyti, paerzinti suagusiuosius, arba kad nesurisus vaikui ranku (as cia perkeltine prasme) jis butinai ka nors iskres, todel jau geriau is anksto ji nubausti ir ikalinti (cia irgi perkeltine prasme) - mes patys ir sukuriame ta nepakantumo vaikams atmosfera, kuriai vaikai priesinasi - tada dar labiau juos baudziame, o jie dar labiau priesinasi - arba paluzta, susitaiko, ima grieztai laikytis nustatytu taisykliu (neatsizvelgdami i aplinkybes, etika, morale).

Mano sunelis dar labai mazytis, bet jau dabar daug domiuosi efektyviomis auklejimo priemonemis ir jusu pasauleziura man labai priimtina. Noreciau tureti tiek isminties ir kantrybes auklejant savo mazyli.

Gal ir sutikčiau, tačiau sakykim jei tu namuose, dėl kiekvieno neleistino dalyko diskutuoji su vaiku, taip smulkiai, kaip tau atrodo, darželyje, mokykloje, su juo taip aiškinsis, atsisės ir su juo derins, manau jam bus trumpai drūtai pasakyta, kad negalima ir viskas. Todėl jei namuose taip smulkiai kalbi apie neleistiną dalyką, vaikas išėjęs iš namų irgi tikėsis smulkaus paaiškinimo kodėl to ir to negalima. Tu manai kad jam kažkas aiškins? o jis nesupras, kad vieno sakinio, užtenka, kad negalima daryt, ir kad gyvenime daug bus situacijų, kad jam niekas dorai ir neišaiškins kodėl to negalima.
Vaikas turi klausinėti, tyrinėti aplinką, tačiau kai tai virsta jau piktybiniu elgesiu, kai vaikui yra svarbiausia jis, dėmesys jam, kai vaikas nuo mažiuko neugdomas, jog pagaliau ir ta mama turi teisę 10 minučių ramiai išgert kavą su drauge(netaikau to 1-2 m. vaikui, nuo 3 m. jau turėtų pamažu ateiti tas supratimas)kaip manot kas laukia tokio vaiko. Duosiu realų pavyzdį, dažnai tėvai , ypač mama, na duoda skanėstą vaikui, ypač jei jo mažai, pati geriau nevalgo, kad vaikui būtų daugiau ir skaniau, ir pamažu vaikas supranta, kad ta mama ir nenori, ir jai net nereikia to saldainio. Tai tampa savaime suprantama, kad saldainis tik vaikui ir pabandyk paskui paprašyti , bus nepasitenkinimas, bus nesupratimas, nu kaip mama nori, jei iki šiol nenorėjo. Kalta mama, reikėjo ir trupiniu dalintis, taip ir čia, mama turi teisę išgerti kavą su drauge ramiai, vaikas turi būti mokomas kantrybės, supratimo apie kitų poreikius, supratimą apie poilsį, supratimą, kad mama irgi žmogus, nuo to atsiranda pagarba mamai. Jei nėra vertinama mamos, tėvų poreikiai, nieko gero nebus.Tas turi būti daroma nuo mažiuko.

Nesutinku su tuo teiginiu, kad vaika reikia bausti avansu Kad ir su tuo akmeniu(lai buna toje diskusijoje nagrinejamas dalykas ). Kad Japonijos mokytojas taip nuostabiai paaiskino-as sutinku. Praktiskai mastau, kuriose situacijose as pati galeciau pritaikyti toki auklejimo buda, nes man jis patiko O bet taciau. As pazistu savo vaikus. Ir mastau zingsniu i prieki, t.y. iskart parasiau, ka as(arba mano vaikai) darytu toliau. Taigi, esme ne priestaravime, bet esme-kaip uzbegti uz akiu vis tik akmenio metimui. Ka vis tik daryti, jei po tokio mokytojo aiskinimo vaikas butu vis tiek metes akmeni? Parasyti graziai mes mokame visos. Bet neisrutuliojant situacijos iki galo. Turejo buti aprasyti du variantai:
1. Mokytojas akmeni pridejo prie galvos, ir mokinys susigedo ir padejo ant zemes ji.
2. Mokytojas akmeni pridejo prie galvos, mokinys pasivaipe ir mete ji i vaiku buri. Va toliau noretusi mokytojo reakcijos i toki elgesi. Ta situacija, kaip minejau, neisanalizuota iki galo, pateiktas tik vienas sprendimo budas be teises buti atmestam.

Teko savo pradinuko mokykloj dalyvauti Kalediniam vakare. Stai panasi buvo situacija, tik gyvai maciau vienu metu auklejimo budus, man patiko:
vienas berniukas(sunus teige, kad jis judresnis nei kad maniskis ir bjauresnis pamokose ) pamates Kaledu seni taip apsidziauge, kad krito ant zemes ir pradejo klykti ir kratytis Is pradziu tevai ziurejo i ta "spektakli" issigande, nes pagalvojom, kad vaikui kazkas negerai. O paskui suvokem, kad jis tiesiog stengesi buti demesio centre(hiperaktyviuku pozymis), bet kokia kaina ardyti vaiku pasirodyma. Taigi, mokytoja(cia bus panasiai kaip su akmeniu):
1. Apkabino besikratanti ir klykianti vaika(nu saunuole pedagoge, man ji labai patinka ) ir tyliai i ausi kazka pasake, niekam negirdint, nezeidziant jo asmenybes, garsiai nesibarant, netempiant is sales. Zodziu, ji padare pirma zingsni, kaip kad Japonijos mokytojas
2. Kaip suprantant, antras zingsnis buvo toks, kaip as aprasiau su akmeniu :vaikas issiverze is mokytojos ranku ir nubeges i sale vel pradejo kratytis, klykti, perekti spektakli. Ka dare mokytoja? Ji isejo i sale, nutrauke visa spektakli, atsiprase teveliu bei Kaledu senio ir pasake, kad, cituosiu nepazodziui "kaledu seneli ir jus, ziurovai, atbego siandien labai nekantrus vilkas, kuris ruosesi visus metus parodyti savo pasirodyma, tad paplopike vilkui ir leiskim jam parodyti savo vaidinima". Stebuklas Tasvaikas susieme i rankas ir ispyskino pakankamai ilga eilerasti, tevai jam ilgai plojo, jis lankstesi, bet...nurimo ir atsisedes stebejo spektaklio eiga toliau.
Zodziu, va ko pasigendu knygose apie auklejima-racionalaus pavyzdzio, o kas butu po to, jei apglebimas ir bendravimas su vaiku kaip su lygiu neduotu teigiamo rezultato

Fruzina,
taip, musu darzeliuose mokyklose dominuoja vadinamasis "salyginis" auklejimas, kontrole - daugiau demesio skiriama vaiko elgesio korekcijai, formavimui pagal tam tikra standarta, daznai nepakankamai atsizvelgiant i vaiko elgesio priezastis, vaika kaip asmenybe. apskirtai, visuomeneje vyrauja ekonominis santykiu modelis, tipo "akis uz aki, dantis uz danti" arba " kaip tu man, taip as tau".
taciau tai ne priezastis atsisakyti pagarbaus elgesio su vaiku namuose, seimoje - netgi atvirksciai. vaikas, kurio fiziniai ir emociniai poreikiai patenkinti, kuris jaucia, kad yra besalygiskai mylimas, gerbiamas, vertingas visas, su visomis savo ypatybemis (o ne del kazko), tures ta saugumo ir pasitikejimo "rezerva", galinti padeti jam tinkamai prisitaikyti darzelyje, mokykloje - ir suaugusiuju visuomeneje.

taciau besalygine meile, pagarba, pasitikejimas jokiu budu nereiskia lepinimo, beatodairisko visu vaiko igeidziu tenkinimo atsisakant savo poreikiu. mama irgi zmogus - jai taip pat reikia pavalgyti, issimiegoti, jaustis mylimai, bendrauti su zmonemis, dirbti, etc. mama taip pat buna visokia - ir linksma, ir supykusi, ir energinga, ir pavargus. manau, kad santykiuose su vaikais turetu dominuoti abipuse pagarba, bendradarbiavimas, noras siekti kompromisu.


na, zinai, pasakojimas apie mokytoja ir mokini 200 psl knygoje uzima viena pastraipa... jei tau idomu, gali susirasti per amazon.com - Alfie Kohn "Unconditional Parenting".

Ragnez, iškreiptas tas mūsų visų mąstymas apie tą vaiko asmenybę, toli gražu iškreiptas, ir visai nenoriu ir nereikalauju, kad darželio auklėtoja atsižvelgtų į mano vaiko asmenybę, matyt bloga mama esu, bet suprantu, kad to padaryti tiesiog neįmanoma, yra užduotys, yra reikalavimai, yra nustatytos normos, jų turi laikytis visi ( jei jau kalbam kad vaikas lygus suaugusiam ar suaugę darbe, parduotuvėje, kitur nesilaiko normų, visai nežiūrint į jų asmenybės bruožus), o ne kiekvienam atskirai sukurti standartai, vaikas privalo prie jų taikytis, nes aš sakykim visai nenoriu, kad auklėtoja pusė dienos tramdytų kokį judruolį, aiškintųsi jo elgesio priežastis, o mano vaikas būtų paliktas be dėmesio, neugdomas.
Turiu poreikį išgerti kavos su drauge, trumpam, vaikas neleidžia, ima viską, lupa, dar užisterikuoja, vienu žodžiu nepatenkintas, ką daryt?

Vaika i glebi, papa i dantis, pati atsistoji ir geri kava Sorry, cia taip nuotaika gera is ryto
Kiek tam vaikui metu? Bandom pritaikyti Japonijos mokytojo akmeni:
1. Pritupi iki jo akiu lygio ir apkabinusi paaiskini, kad noretum isgerti kavos, parodziusi, jog kavos puodelis karstas ir jis gali nusiplikyti.
2. Kas didesne tikimybe, jog bus(kalbu apie isterija) uzimti vaika kazkokia veikla, idomesne, nei mamos gerimos kavos. Dabar prisiminiau, kad mama mane be to, kai imdavo dirza uz jau tikrai dideles nuodemes, aukledavo taip-eidavo pas tokias drauges, kurios pacios turedavo vaiku ir plius minus zinodavo, ka tai reiskia. Kaip siandien atsimenu-mama seda gerti kava, o man mamos drauge paslaugiai duoda iskraustyti jos batu spinta, patikekit, manes nebudavo valanda minimum