Tai va...
Susipazinome kaip ir dauguma - draugu draugai, vaikinai kviecia merginas susitikti, pasivazineti ir t.t. Jo geriausias draugas buvo mano pazistamas, taigi sulaukiau pakvietimo pasiimti drauge ir lekti pasivazineti po miesta. Taip ir padariau. Buvom jauni, abiems dar tik po 17 meteliu
Jis mane suzavejo, taciau mano nusivylimui, jis man tuo paciu neatsake. Susitikinejom savaitgaliais, kaip visada - visi keturi. Paprastom dienom susirasinedavom sms. Kiekviena diena jauciau, kad vis labaiu jis krinta man i sirdi, ir tuo paciu sirdi draske liudesys, kad jis neatsako man tuo paciu... Netiketai atsitiko taip, kad suzinojau, jog turiu isvaziuoti i kita miesta gyventi. Zinia pritrenke, nes pirma, mylejau savo miesta, antra, negalejau susitaikyti su ta mintimi, jog turesiu palikti ji, net ir tokiomis aplinkybemis, kad tik as jam jauciau stipria trauka. Kaip tycia, viena vakara buvau namie viena. Parasiau jam, pakvieciau i svecius. Pagalvojau, juk neturiu ko prarasti, jei jau reikia atsisveikinti, tai reikia tai padaryti taip, kad paskui nereiketu gailetis del to, ko nepadariau. Jis zinoma atejo (nors tikrai nezinau kodel, nes mane laike tik drauge). Mes plepejom, is barelio istraukiau sampano buteli, isgerem... Atsitiko tai, kam ir buvau nusiteikusi... Pirmas musu kartas... Jis buvo nuostabus... Ta vakara jam taip ir neisdrysau pasakyti, kad as issikraustau.Kita diena sulaukiau jo skambucio. Sutareme susitikti vietiniame pusynelyje, kuris skyre mano namus nuo jo namu. Kaip dabar prisimenu, sedim abu ant suoliuko, tokie nedrasus, tokie ramus. Sukaupiau visas jegas savyje ir nedrasiai istariau "Po poros dienu issikraustau i kita miesta... Norejau atsisveikinti..." Ir staiga, mano nuostabai, jis tokiu zvilgsniu paziurejo i mane, kad visa savo baime pamirsau. Paeme mano ranka, pakele galva ir tyliai istare "Nenoriu, kad tu isvaziuotum..." Negalejau patiketi jo zodziais. Kuri tai laika buvo net isterija apemusi, ka dabar daryti ir kaip viskas bus. Taciau nusprendeme, jog vistik buname kartu, tegu ir tik savaitgaliais, tegu ir per atstuma.
Taciau taip istempeme tik pora savaiciu, nes as vistik issiprasiau, kad mane paliktu viena gyventi savo mieste, ir tevai sutiko. Zinoma radau svarbiu priezasciu, nes jei buciau pasakiusi, kad del meiles, tai tikrai nebutu sutike. Isnuomavo man buta ir vel grizau pas ji - savo pirmaja meile. Tada buvau tokia laiminga, kad rodesi visa pasauli nugalejau vien tam, kad butume kartu. Ir buvom laimingi. Kiekviena diena buvo lyg tyras lasas, meiles lasas, uz kuri tyriau ir nebuvo galima kazko rasti. Tuomet to nesupratau, nes nelabai pazinojau to jausmo, bet buvo gera. Abu baugem mokykla, kartu sventem isleistuves, kartu didziavomes vienas kitu, kartu dirbom, buvom tarsi vienas asmuo. Iki tol, kol nusprendeme isbandyti vienas kita ir vienas kito pasitikejima...
Jis isvaziavo studijuoti i kita miesta. As likau gyventi pas jo tevus. Stai cia ir buvo padaryta mano pirmoji klaida. Jis pajuto laisve, nauja gyvenima, nauju pojuciu skoni, ir... paliko mane... Turbut niekada nepamirsiu to skausmo... Nebenorejau gyventi, nebenorejau jausti, nebenorejau mastyti, norejau tik uzmigti, ir nebepabusti ryte, nes salia jau nebebuvo jo...
Dar issiskyrus jis atvaziavo mane pasveikinti su gimtadieniu, ir dingo... Maniau visiems laikams. Negalejau atsigauti metus laiko. Rasiau jam laiskus, kuriuose desciau savo isgyvenimus, taciau jam tu laisku nesiunciau, vis dejau i dezute viena po kito, o ta dezute slepiau giliai spintoje. Maniau, tai pades greiciau susitaikyti su ta mintimi, kad vistik tikrai ji praradau. Gyvenau viena, bet tarsi su juo. Kankino mane tas jausmas. Idomiausia tai, kad jei tik susiimdavau ir nuspresdavau pagaliau pamirsti ji, visada ji susapnuodavau. Ir visada tas pats sapnas - jis grizta pas mane, ir kaip niekur nieko sako man, kad myli mane. Netgi tada, kai pas mane atsirado naujas zmogus, jis manes vis nepalikdavo naktimis ramybeje, vis sapnuodavau ji.
Paskui viskas praejo, naujas zmogus leido man uzmirsti begalini skausma.
Zinoma, kartais kazka prisimindavau, bet tai jau nebedraske sirdies taip, kaip buvo visus tuos metus.
Nuo musu issiskyrimo praejo trys metai.
As vel viena, nes del mano pacios kaltes sugriuvo kiti santykiai su tuo, kuris padejo uzsimirsti. Kad ir kaip keista buvo, siuo kartu nebuvo taip skausminga, gal todel, kad mano iniciatyva.
Ir viena pavasario nakti po sitiekos metu vel susapnuoju ji... Susapnavau, kad jis mane kvieciasi. Pabudau su asaromis akyse ir nesupratau, ka tai galetu reiksti. Pasidarau kavos, uzsirukau cigarete, sedziu virtuveje, ziuriu pro langa, o mintys vis apie ta sapna... Nevalingai uzgesinu cigarete ir nueinu prie kompiuterio. Visus tuos metus zinojau, kur galima ji rasti virtualiame pasaulyje, taciau niekada taip ir neieskojau jo. Iki to ryto...
Parasiau jam, tokia visai abstrakcia, nieko ipatingo nereiskiancia zinute. Atsakymo nesitikejau, nes butu buve kvaila tiketis to, kas, kaip maniau tada, niekada neivyks. Ir sioje vietoje save apgavau... Jis man atsake, pradejom vel bndrauti. Is pradziu virtualiai, paskui susikeitem numeriais, susiskambinom. Viena vakara bebendraujant internetu, pradejom kalbeti apie tai, jog butu neblogai susitikti. Gyvenom atskiruose miestuose, bet tai nebuvo kliutis. Dar ta pati vakara sedau i automobili, ir po geros valandos mudu jau stovejome vienas priesais kita. Buvo keista, atrodo, tas pats zmogus, taip puikiai zinomas, o tuo paciu ir visai kitas. Kalbejome visa nakti, apie viska, tiek daug turejom apie ka kalbeti, nes tris metus buvome pora, bendri draugai, bendri pazistami, daug kas bendro... Ta vakara visai nesitikejau nieko, priesingai nei musu pirmaji karta, tik ramaus pokalbio prie vyno taures. Taciau vel save apgavau. Vel pajutau jo nuostabu svelnuma... Jo svelnias glamones... Jo tvirta kuna...
Ryte grizau namo, nors taip ir nekalbejom apie galimybe vel buti kartu. Praejo dar siektiek laiko, jis gyveno sau, as gyvenau sau, kartas nuo karto sisirasydavome. Jis surado mergina, as suradau vaikina, bet nei vienas nei kitas nesijauteme laimingi. Taip praejo vasara.
Susikloste taip, kad naujieji santykiai nebuvo tikri, ir man norejosi kazkam pasiguosti... ne, ne pasiguosti, o tiesiog pabuti su zmogum, kuri puikiai zinojau, kuris buvo artimas mano sirdziai. Parasiau jam, paklausiau, kaip meiles reikalai, atsake, kad vel vienas. Vel nutareme susitikti. Laukiau tos dienos kaip didziausio gyvenime stebuklo. Vis dar nesupratau, kas darosi mano sirdyje. Ar tai tik grazus prisiminimai, ar tai tikri jausmai. Galiausiai po antrojo susitikimo apsigyvenome kartu
Nors jis sake, kad kazin ar kazkas iseis antra karta vel, bet matyt musu sirdys kalba pacios uz mus. Dabar jau tikrai isitikinau, kad tai, kas gime tarp musu pries beveik septynis metus, vistik niekada ir nebuvo mire. Buvo tik graziai sudeta sirdies kerteleje ir lauke savo laiko (taip, kaip ir laiskai, rasyti jam kazkada, kuriuos issaugojau iki dabar). Dabar dar daznai pagalvoju, negi tikrai likimas yra toks galingas, kad pasiuntes sapna, viena vieninteli sapna, gali vel suvesti zmones, kurie kazkada buvo artimi?..Dabar didziausias mano troskimas yra tas, kad viskas butu tarsi pasakoje. Taip, kaip ir visada svajojau, kaip visada ir tikejausi...
