
Na tegul būna iš prigimties. Ir žmogus nebūtinai turi jau nuo pat mažumės žinoti, kokia orientacija. Jis gali gyventi visą gyvenimą jausdamas, kad kažkas negerai, o kas, ir pats nežino. Ir tuomet užtenka kažkokio mažo įvykio, kad susiprastų.
Žiūrėkime emiškai

Papildyta:
QUOTE(As_tik_as @ 2009 01 22, 17:17)
Na, susiformavusios moralės, etikos ir teisės normų atžvilgiu, be abejo, tai ir neištikimybė, ir išdavystė, ir nuopolis. Bet gi žmogaus prigimtis ženkliai platesnė. Žiūrint iš fiziologinio smalsumo taško, visiškai nematau nieko keisto, jeigu žmogus pabando tai daryt ir su gyvūnais. Gamtoje tai dažnas reiškinys kai viena rūšis "lipa" ant kitos. Labai jau mes pripratę gyvenime vertinti elgesį tam tikrų stereotipų ribose. Ir kai tik individas peržengia tas ribas, tuoj pat visuomenės savisaugos sargai kelia aliarmą. Natūralu. Bet, yra vienas bet. O kas apskritai nustatė žmogaus protavimo, elgesio ir fiziologinių galimybių neginčijamas ribas? Ir kodėl jos neturėtų kisti? Evoliucija dalykas pernelyg rimtas, kad išvadas neabejotinas daryt...
Ir dar apie poligamiją: yra gi pasaulyje vyrų, kurie turi haremus (legalius) ir visai dėl to nesijaučia nei išdavikais, nei ištvirkėliais, nei pasmerktaisiais. Netgi atvirkščiai - juo didesnis haremas, tuo pagarbesnis jo šeimininkas. Ir tų tautų kultūros šaknys ženkliai gilesnės nei mūsų - barbarų... Tai va...
Ir dar apie poligamiją: yra gi pasaulyje vyrų, kurie turi haremus (legalius) ir visai dėl to nesijaučia nei išdavikais, nei ištvirkėliais, nei pasmerktaisiais. Netgi atvirkščiai - juo didesnis haremas, tuo pagarbesnis jo šeimininkas. Ir tų tautų kultūros šaknys ženkliai gilesnės nei mūsų - barbarų... Tai va...

