labaaaabai aktuali tema

gyvenau nedideliam nedideliam miestelį, tai kartą buvau išvadinta narkomane

, mokiausi kito miesto vidurinėj, dažnai važinėdavau autobusu, jei reikėdavo leistis vaistus taip ir darydavau, neslėpiau ir to nesigėdijau

, taip kartą užmatė mamos pažįstama, iki šiol prisimenu, kaip mama juokadmasi iki ašarų, pasakojo, kaip draugė atlėkė pranešti, kad dukra narkomanė, visai gėdos neturi, viešai narkotikus leidžiasi

vyro giminės priima lyg ir normaliai, niekad nesu išgirdus ko nors negero, nežinau, ką jie šneka tarpusvy, bet man nelabai ir idomu

ne su jais gyvenu
tik dabar stengiuosi neafišuoti ligos ir nesileidžiu vaistų viešai (ne dėl to,kad slepčiau), tiesiog, pati jaučiuosi nejaukiai, kai kiti tai mato
vat senelių iki šiol negaliu išmokyti, kad nekrautų man stalo pilno visokių gėrybių ir nuolat nesiųlytų pavalgyti, užkrimsti, ar šiaip pasmaguriauti. Močiutei vis atrodo, kad aš nedavalgius
vat prieš diplomo gynimą supanikavau ir cukrus sušoko iki 28

, kaip gyniausi tai iki šiol nelabai ką prisimenu, akyse laaabai viskas sukosi, o troškino

rankos taip drebėjo, kad atrodė, jog visa pati kratausi, bet apsigyniau ir visai neblogai. Tad kartais ta liga man koją pakiša

beje, kiekvienam aiškinti ir pasakoti, per tiek metų taip atsibodo, kad jei, kas paklausia, kartais ir supykstu