Jie susipažino būdami šešiolikamečiai, pradėję studijuoti technikume. Buvo kažkoks ilgaplaukis pankas su plačiom kamufliažinėm kelnėm, kuris garsiai juokdavosi per paskaitas. Pajacas... Ji buvau su new wave" šukuosena, trumpu sijonu ir plona plona kaip silkutė
Taip turbūt likimas jau norėjo, kad visgi atkreipė jie vienas į kitą dėmesį ir vieną Naujųjų metų sutikimo vakarėlį prasidėjo dviejų žmonių istorija. Tačiau, neilgai džiaugėsi jie vienas kitu... Jos mama gavo iš Raudonojo kryžiaus (draugės dėka) kvietimą išvažiuoti gyventi į užsienį. Tokį kvietimą buvo labai sunku gauti tais tarybiniais laikais. Ilgai tarėsi ji, septyniolikametė, mama ir bobutė, kaip čia dabar viskas bus, nors viskas, kas buvo už Tarybų sąjungos ribų joms atrodė kaip miražas. Visgi apsisprendė važiuoti... kažkur... į nežinią... kur lyg ir žmonės gyvena geriau.
Jis ją išlydėjo į Maskvą, nes tik ten buvo tarptautinis oro uostas. Važiavo traukiniu, miegojo kupe vagone. Maskvoj praleido dieną, vaikščiojo po Arbatą, kartu pietavo, nesuprato, kas jų laukia... Oro uoste buvo sunku. Jai norėjosi naujo gyvenimo, bet nenorėjo palikti ir senojo gyvenimo dalies. O ji liko... toli... už trijų tūkstančių kilometrų
Paskambinti į Tarybų sąjungą beveik neįmanoma, ryšys prastas, kainuoja daug. Gyveno jie laiškais, kuriuos rašė kas savaitę, o kartais ir po du. Ji skaitydavo juos kiekvieną dieną, kaskart gavusi apsipildama ašaromis. Niekas nemiela, nieko nereikia, niekas neįdomu, reikia tik jo...
Praėjo trys mėnesiai ir jis galiausiai iš pašto jai paskambino sutartu laiku. Viešpatie, nejau gali būti taip gerai išgirsti tą nuostabų balsą, kuris taip glosto širdį... Ir vėl laiškai, ir vėl nežinia, ir vėl svajonės, viltys...
Praėjo pusantrų metų, jie susitaupė pinigų ir pagaliau jis iš Tarybų sąjungos atskrido į kapitalistinę šalį. Tris kartus tęsė jo vizą, nes niekaip negalėjo išsiskirti. Tada ir sukūrė planą, kaip jie apsives. Jūs įsivaizduojat, šaly, kur ji gyveno, nėra civilinės metrikacijos! Jis kito tikėjimo, todėl religinės ceremonijos būti negali. Ką daryti? Reikia ieškoti vietų, kur sutiktų apvesdinti du užsieniečius.
Jis vėl čia, ji vėl toli. Laiškai, ašaros, viltys, svajonės... Pagaliau jis sužinojo, kad gavus kaimyninės šalies teismo sutikimą, ten galima susituokti užsieniečiams. Valio, jie taupo pinigus, laukia, svajoja.
Po pusmečio ji toj kaimyninėj šaly, mina kasdien teismo slenkstį. Tai to trūksta, tai to reikia, tai anas netinka. Pagaliau duoda leidimą...... po pusmečio....
Ji vėl už trijų tūkstančių kilometrų, bet jau yra viltis jie KAŽKADA apsives. Visi į ją žiūri kaip į pakvaišusią beprotę, kuri turi kažkokią nerealią svajonę, kažkokį nematytą jaunikį už jūrų marių. "Ir kam tau jis, susirasi čia kokį turtingą vyrą." Bet jai nieko nereikia, niekas nedomina, niekas nerūpi, tik jis...
Praeina dar vienas ilgas pusmetis ir ji jau Lietuvos kaimyninėj šaly, kuri sutiko juos sutuokti. Lagamine kuklus baltas sijonėlis, baltas švarkelis ir balti bateliai. Jis kostiumą pasiskolino iš patėvio, žiedus irgi iš jo gavo dovanų. Juos palaiko tik jo mama.
Viešpatie, jų nesutinka apvesdinti, jei nebus lietuvių kalbos vertėjos. Kur ją rasti?????? už 400 km
Vargšytė lietuviškai šneka kaip jie japoniškai ))Ir štai jie vedę!!! Be prašmatnios puotos, be pūstos suknelės, be draugių pulkelio, be tėvų paramos. Bet labai laimingi
Tačiau tai dar ne viskas.... Juk jis turi emgiruoti, kad būtų kartu su ja. Ji grįžusi lankosi įvairiausiose institucijose ir įrodinėju, kad nėra strutis. Jis taupo pinigus kelionei. Dar pusė metų nežinios... ir jie kartu... neužilgo jau 18 metų vedę.
