Kai ištekėjau buvau pavydi, pagalvojus apie vyro neištikimybę siaubas apimdavo, sakiau iškart su visais daiktais lauk išmesčiau, bet bėgant metams požiūris keičiasi. Po daugelio vedybinio gyvenimo metų ir po nemažai psichologinių knygų perskaitymo, galiu padaryti išvadą, kad vyrų logika ir mastymas visai kitoks nei moterų. Vyras gali labai mylėt moterį, bet supykęs, ar įžestas gali labai greit nueit į šalį. Po to jis labai gailėsis, visgi jis myli savo žmoną, bet sugeba ją išduoti. Toks jau yra vyrų mastymas, kai jam blogiau jis lėks į kitos moters glėbį nieko negalvodamas (dažnai aišku prisideda ir namažas kiekis alkoholio), nors tikrai jaučia meilę žmonai. Tokių atvejų yra labai daug. Būna, kad vyras tik kartą išduoda žmoną ir daugiau taip nesielgs. Jeigu jau tokie dalykai darosi dažniau, tada arba nėra meilės arba kažkas labai negerai poros santykiuose. Šiaip dabar mastau, kad dažnai vyro neištikimybę išprovokuojam mes pačios. Už vieną neištikimybę tikrai atleisčiau, jeigu būtų antra, tada jau pradėčiau galvoti apie skirybas. Bet dažnai užtenka gerai apmastyti tai, kaip mes pradedam su vyrais elgtis po kelių vedybinio gyvenimo metų arba kaip jie su mumis elgiasi ir iškart turi būti aišku ką reikia keisti. Abu turi norėt kažką keisti, jeigu vienas nenori, tada darnios ir ištikimos šeimos nebus. Linkiu, kad visos jūs būtumėt laimingos ir nebūtų išdavysčių, bet..... jeigu viena išdavystė įvyko, dar nereikia daryt pasaulio pabaigos, o bandyt viską gerai ir dorai išsiaiškint kodėl, kaip, kas ir tada tiktai spręsti. Jeigu vyras myli paaiškins kas, kodėl ir kaip, jeigu ne.... tada geriau du atskiri gyvenimai, nei vienas- pilnas nervų ir nepasitikėjimo