Buvau 15 metų paauglė. Mėgau pavalgyti (švelniai tariant). Vienu prisėdimu sukirsdavau 8 cepelinus, visą didžiulę picą. Šokoladai ir čipsai - kasdienis užkandis. Čipsų sudorodavau 2-3 pakelius kasdien, užgerdama coca cola. Ištisai kramsnodavau, čepsėdavau ir rydavau. Pusryčiai, priešpiečiai, pietūs, pavakariai, vakarienė ir dar naktį atsikeldavau ko nors pavalgyti. Visi valgymai būdavo rimti. Net pusryčiai, priešpiečiai ir pavakariai būdavo kaip geri pietūs. Ir tarp valgymų - užkandžiai. Tėvai ir seneliai nieko nesakydavo - džiaugėsi, kad dukrelė raudonskruostė ir apvali. Ir valgo kaip trys vyrai. Ūgis mano buvo 160. O svėriau beveik 78 kg.
Vieną dieną prireikė naujų kelnių. Išvaikščiojom su mama visas parduotuves, turgų, važiavom į bazes. Galop suradau tas kelnes. Nuėjau matuotis ir tarsi pirmą kartą save pamačiau veidrodyje. Iš jo į mane žvelgė kiaulaitė. Tikra kiaulaitė, apvaliu veidu, pagurkliais ir didžiuliu pilvu. Šiaip ne taip įsibraškinau į tas kelnes ir pasibaisėjau išvydusi, kad pilvo viršutinė dalis tiesiog nukarus ant jų. Tiesiog pasišlykštėjau savimi. Galvojau kaip aš nemačiau, kaip atrodau. Ir nusprendžiau save suimti į nagą TUOJ PAT. Ne nuo rytojaus, ne nuo kitos savaitės, o tučtuojau.
Kai išėjom iš bazių mama paklausė, ar noriu valgyti. Išpyškinau griežtą "Ne". Tądien grįžus vakare išgėriau sulčių ir nuėjau miegoti.
Na ir prasidėjo. Vietoj kepsnio ar 10 sumuštinių pusryčiams suvalgydavau vieną sumuštinuką su dideliu puodeliu arbatos be cukraus. Atsisakiau visų čipsų, kolų, saldumynų. Nebeprašiau mamos virti cepelinų. Pietums - tik gabaliukas liesos mėsos su daržovėmis ir be bulvių. Mėsą net su servetėle nušluostydavau. Ir vakare vėl koks vaisius ar sultys. Vandens gerdavau daug, kad "užmušt" alkio jausmą. Skaičiavau kalorijas, neleisdavau sau suvartoti daugiau nei 600-700 kcal. per dieną. Paskutinis valgymas būdavo 18 val. vakaro. Jei 18 val. neišeidavo pavalgyti, tada nebevalgydavau visai. Pirmą savaitę buvo žiauriai sunku. Bet pasiduoti negalėjau. O paskui pajutau, kad valgyti net nebesinori. Nusprendžiau atsisakyti mėsos ir duonos. Pradėjau valgyti tik daržoves. Na tada buvo vasara, tai buvo lengva. Bet paskui pagavus azartui vaisius ir daržoves irgi pradėjau riboti. Vienintelis dalykas ko neribojau - buvo vanduo.
Tėvai kraupo nuo mano tokio sumažėjusio apetito. Bet išsisukdavau, kad va privalgiau obuolių, braškių ir pan, todėl nenoriu valgyti. Kadangi tėvai ištisai dirbo, tai per daug nesikišo. O aš kasdien jaučiausi vis lengvesnė ir lengvesnė. Taip mėnuo nejučiomis ir prabėgo.
Vieną dieną atšalo ir teko apsivilkt ką nors šiltesnio nei lengvą maikę ir timpas. Išsitraukiau savo kelnes, kurios man anksčiau buvo mažokos. Ir nustėrau. Įlindau. Užsisegiau. O kelnės žemiau klyno nusmuko ir kabo.
Susiradau svarstykles ir pasisvėriau - svoris 58 kg. Negalėjau patikėti savo akimis. Ėmiau matuotis visus rūbus - jie buvo per dideli. Ir iš veidrodžio į mane žvelgė nebe kiaulaitė, o visai nieko mergina. Svorį išlaikiau iki šiol, jau 8 metai kaip esu liekna. Visiškai nebejaučiu poreikio apsiryti, saldumynai, čipsai ir kitoks junk food nebetraukia jau senai. Valgau normaliai, kalorijų nebeskaičiuoju. Šiuo metu sveriu 60 kg, nes paskutiniais studijų metais leidau sau pavalgyti kiek daugiau. Dabar vėl susigriebiau.
O neigiamos mano dietos pasėkmės buvo šios: didelė mažakraujystė, dėl per staigaus svorio netekimo išsitampiusi oda (susitvarkė per metus maždaug). Kurį laiką nuo badavimo negalėjau normaliai maitintis, nes susitraukė skrandis. Normaliai valgyti teko pratintis keletą mėnesių. Buvo pradėję slinkti plaukai, bet pradėjus normaliai maitintis slinkimas nustojo. Ir dar viena problema - įsitikinimas, kad valgau per daug, nors valgau normaliai. Su tuo vis dar kovoju.
