QUOTE(Akrilik @ 2010 04 19, 21:59)
Pragyvenau, ne iš lempos istorijas kuriu ir ne "knygoj skaičiau"
Tik draugas buvo ne gerokai vyresnis, o vos 9 metais. Ir pasipildavo - tu nieko dar nesupranti, esi jauna, aš daugiau už tave patyręs.. Nors nieko rimto ten net nesišvietė, bet neįsivaizduoju kitokių santykių su žmogum, kuris tegali tave mokyt ir patart situacijose, kurias jau pats yra išgyvenęs, nes santykiuose su gerokai vyresniu vyru abu partneriai niekuomet nebus lygiaverčiai.
Logiškai klaidingas yra toks apibendrinantis argumentavimas, kuris grindžiamas vos vienu atveju.. Be to, vienu atveju remiantis yra apibūdinami "visi vyresni vyrai". Taip ir reikia sakyti -
"būtent JIS, mano buvęs vyresnis draugas, mane laikė nepatyrusia, jauna, sureikšmino amžiaus skirtumą mano nenaudai, nuolat mokė ir patarinėjo". Nes priešingu atveju tai yra tas pats kaip ir nusivylus savo vyru teigti, kad
"visi vyrai - kiaulės". Juk tai labai individualu. Tai, kad
JIS buvo toks, dar nereiškia, kad
VISI jie "tokie".
Santykiuose su gerokai vyresniu abu partneriai
niekuomet nebus
lygiaverčiai? Vėlgi... priklauso nuo asmens. Vienose porose "išlenda" vyresniojo polinkis "mokyti", stengtis jaunesnįjį "laikyti po sparneliu", jam pamokslauti vien dėl to, kad "jis yra vyresnis, daugiau gyvenimo matęs, daugiau patyręs" ir t.t. Bet juk pasaulio ir visos žmonijos nesudaro viena pora ir vienas vyras.
Tarp mūsų yra 12 metų skirtumas. Man 22, vasarą sueis 23. Niekuomet žmogaus "neteisiau" remdamasi vien tik jo amžiumi. Niekuomet "nesureikšminau" nei jaunesnių, nei vyresnių, nei vienmečių. Mačiau asmenybes. Ir sutikau JĮ. Vyresnį už mane. Beveik metus apsiribojome vien tik draugiškais santykiais - abu buvom ką tik po kelis metus trukusių draugysčių, abu neskubantys "poruotis". Po tų nepilnų metu supratom, kad esam vienas kitam YPATINGI. Jau tuoj bus metai, kai esame PORA. Ir žinot, niekuomet nebuvau "auklėjama", mokoma, man niekuomet nebuvo moralizuojama ir juolab sakoma, kad esu "nesubrendusi, neišmananti, kažko negalinti suprasti", netgi priešingai - man jis visąlaik kartoja, kad nėra ir niekuomet nebus mano "tėtis", t.y. mes esame pora, kurioje abu esame lygiaverčiai. Taip, tikrai jaučiu jo dvasinę brandą, užtikrintumą, įvairiapusišką paramą visose situacijose, gyvenimo patirtį - bet tai vertinu teigiamai. Žinot, šalia jo galiu drąsiai būti savimi, jaustis jaukiai ir būti suprasta. Toks ir buvo mūsų susitarimas iš pat pradžių - jokių apsimetinėjimų, vaidinimų, situacijos "gražinimų"..
Žinau, kad viskas nėra tobula - tobulybe netgi netikiu, BET... žinau, kad tai yra žmogus, su kuriuo noriu pasenti. Kartu. Žinau, kad jį senstantį pamatysiu anksčiau, nei jis mane, bet... Sakoma, kad namai yra ten, kur norisi sugrįžti. Lygiai taip mane visuomet traukia prie jo, ir tai tikrai ne kūnas (nes suprantu, kad kūnas metams bėgant keičiasi) - nors ir jo kūnas yra puikus
Patikėkit, tiek visokių kalbų prisiklausiau.. juolab dar ir dėl to, kad jis nėra lietuvis, kad vyresnis. Ypač Lietuvoje. Tiksliau, daugiausiai Lietuvoje. Geriau pagalvojus... TIK Lietuvoje. Na ir kas iš to? Ar mums nuo to gyventi blogiau? Tikrai ne. Tie, kurie mums rūpi, žino, kokie mes esam iš tikrųjų ir kodėl mes esam kartu.. ir, žinoma, žino (ir mato), kad būdami kartu esame labai laimingi
Tokios mano mintys - skaitinėjau šiandieninę diskusiją tyliai ir negalvojau pasisakyti, bet nesusilaukiau, pamačiusi tokius akivaizdžiai nelogiškus apibendrinimus
p.s. tai tik mano asmeninė nuomonė bei konkreti asmeninė situacija
We can be better, LOVE is the ANSWER!