Ir štai rugpūčio pabaiga, jau po poros savičių gimdyt. Susitariu su gydytoja, kad po man ytin svarbios rugsėjo pirmos dienos, po visų darbų, darom cezarį rugsėjo 4 dieną. Grįžtu namo patenkinta, kad viskas vyksta pagal planą.
Rugsėjo pirmą dieną mano vyresnėlis lipte prilipo prie manęs, kad labai myli, vis bučiuoja, nieko nesuprantu
Aš pagriebiu vaiką ir į darbą, paskui į MAximą, juk dar ne nieko neturiu ligoninei, o paskui namo. Vakare šventas reikalas "Nusivylusios šeimininkės", vyras užmigdo sūnų. Ir staiga toooks skausmas, net surakino, bet iškart atlėgo. Sakau vyrui einu ant tuliko, o gal vandenys nubėgo? Ir tikrai. Ir vėl nepakeliamas skausmas... Staigiai skambinam gydytojai, o ten užimta, tada staigiai krautis tašes, juk aš nieko nesusidėjusi. Paliekam Mažylį su mama ir į ligoninę. Skausmas dar kelis kart kartojasi ir mes skubam. Šiaip ne taip prisiskambinam gydytojai, ir sutapimas, kad kaip tik ji dabar budi. Taigi atvykus nori mane apžiūrėt, bet aš iš skausmo net pajudėt negaliu. Tada nuveda mane į gimdyklą ir pastato lašelinę, nes taip ruošia cezariui. O man taip skauda, vyrą visokiais žodžiais vadinu, kažką pasirašyt neša, o aš pikta, kad bus cezaris su skausmais, kad ko tas vaikis palaukt iki 4 dienos negalėjo. Po pusvalandžio sako sesutė, einam į operacinę, o aš tiesiog krentu nuo skausmo, tai mane tempte tempia(aišku keista kodėl nenuvežė, na bet tada man tas pats jau buvo). Aš sakau sesutei užeinam į tuliką, noriu didelio. Ji žiūri į mane, juk tik pusvalandis nuo atvežimo praėjo negali būti. Atvedusi mane į operacinę sesutė sako, kad mane apžiūrėtų. Gydytoja pražergia mane ir suklykia: greit epidūrą ir atgal į gimdyklą, nes jau lenda. O aš iš skausmo stoviu susirietusi, mane kelios sesutės laiko, suleidžia vaistus ir veža atgal. Kiek pamenu pribėga vyras klausia kas nutiko, o aš sakau, čia tu kaltas, kad dabar gimdysiu ir rėkiu ant medikų negimdysiu vežkit pjaut. Stumiau gal kokias 10 minučių ir ... gydytoja sveikina jau, o aš sakau kas jum čia juk dar nieko nematau. Padavė man mergaitę... mažutę mažutę...ramią ramią ir tada supratau, kad TAI ji nusprendė pati ateiti, kad tai ji mane tausoja, nors aš tikrai visą nėštumą nebuvau jai gera... Ir kažkas apsivertė manyje, kad gyvenu ne dėl darbų, ne dėl pinigų, o dėl jų - savo mažųjų angelėlių, kad kiekviena akimirka praleista su vaikais yra svarbiausia.Mergaitei davėm Klėjos vardą, nuo Kleopatros - tėvo džiaugsmas, tėvo garbė.
Ji auga ir matau, kokia Ji stipri bus, juk pati išlindo kada panorėjusi ir kaip panorėjusi
Leido mamai pabaigt darbus ir iškart į šį pasaulį.Visas gimdymas nuo pirmojo sąrėmio namuose tetruko dvi valandas. Ar įmanoma greičiau?
