. Visa širdimi troškau pinti kasytes, rinkti suknytes, o su ūgtelėjusia šnibždėtis apie tik moterims suprantamus dalykus
Tačiau, kai pradėjome planuoti ketvirtą vaikutį, nugalėjo protas, o ne jausmai. Kai šeimoje jau auga trys berniukai, tai viskas pritaikyta jiems: žaisliukai, rūbeliai, šeimos pomėgiai ir gyvenimo būdas. Namą, ir tą statėme keturiems sūneliams. Tad mergytei vietos mūsų namuose nelabai ir mačiau. Žodžiu, pasitarę su vyru ir supratę, kad vaikučio lytis abiems nėra svarbi, pirmiausia ištrynėme ne vienerius metus kompiuteryje kauptą medžiagą, židinyje sukurenome straipsnių ir knygų skyrių kopijas apie lyties suplanavimą. Ir ėmėme paprasčiausiai laukti gandrų. O gandrai, kaip žinia, sugrįžta pavasarį. Atnešė jie broliuką vienai Jokūbo darželio draugei, sesytę kitai. Netrukus ir Jokūbas apskelbė, kad jis taip pat lėliuką turės 
. Kai auklėtojos ėmė manęs klausinėti, aš tik traukiojau pečiais, bet po geros savaitės supratau, kad sūnutis visgi teisus. Nėštumo testą dariausi jau tvirtai jausdama jo rezultatą: į mūsų šeimą beldžiasi stebukliukas. Taip jį ir vadinome visą nėštumą, nusprendę, kad spėjimų apie stebukliuko lytį iki gimimo žinoti nenorėsime. Sausio 21d.
Iki termino liko 8 dienos. Bet visi trys sūneliai gimė 5-11 dienų po termino, tai ir šįsyk aš gimdyti tikiuosi tik vasarį. Tad neskubu: krepšiai į GN tik pusiau sukrauti, miegamasis namie dar tik įrenginėjamas (tėvelis irgi neskuba), todėl kraitelio didžioji dalis dar dėžėse. Kol kas kur kas svarbiau atrodo pasiruošti ir smagiai atšvęsti savo ir Jokūbo jubiliejus. Tačiau SM temos apie mergyčių planavimą merginos visą dieną man linki lengvo ir greito gimdymo, sveikos dukrytės. Juokdamasi dėkoju už palinkėjimus ir užtikrinu, kad į gimdymo namus dar nesiruošiu, atsisveikinu tik dienelei, nes važiuoju paskutinių reikaliukų sutvarkyti į Klaipėdą, o rytojaus vakarą vėl žadu pas jas užsukti.
Sausio 22d.
Iš pat ryto išvažiuoju į Klaipėdą. Pirmiausia planinis vizitas pas ginekologę. Kiek nustebina nustojęs augti svoris, stipriai žemyn smuktelėjęs pilvukas, o gydytoja vos uždėjus rankas man ant pilvuko pareiškia, kad pirmadienio (sausio 26d.) mano pilvukas tikriausiai nebesulauks. Sulauks, sulauks užgarantuoju, mat panašius gąsdinimus girdėjau ir prieš ankstesnius gimdymus. Be to gi artimiausias keturias dienas suplanuotas gimtadienių maratonas: su namiškiais, mano ir sūnaus draugais, giminėmis. Gydytoja išgirdus, kad noriu dar gimtadienius spėti atšvęsti, ant kėdės sodinti nesiryžta, bet nusiunčia užrašyti vaikučio širdies toniukus. Grįžusiai su diagrama konstatuoja, kad aparatūra jau sąrėmius fiksuoja, klausia, negi aš nieko nejaučiu. Tai man jau nuo Naujųjų gimda taip paspazmuoja, numoju ranka. Gydytoja liepia akušerei pilnai užpildyti mano nėščios kortelę ir skeptiškai įrašo kito susitikimo datą sausio 30d.: Pamatysite, bus dukrytė. O mergytės iki termino dažnai neišlaukia. Gi aš užtikrintai atsisveikinu: Iki pasimatymo sausio 30d..
Bet kažkoks nerimas širdyje jau pasėtas bandau atidžiau įsiklausyti į savo pilvuko siunčiamus ženklus, tačiau netrukus tas mintis nustumia kiti laukiantys reikaliukai. Skubu suderinti siurprizinio sūnelio gimtadienio Euroopoje detales, nusipirkti karamelinių čiulptukų, kuriuos mano būsimas lėliukas dovanos pirmiesiems lankytojams, ieškau dar kelių daikčiukų, kurių trūksta mano gimdymo krepšyje. Galiausiai kiek atsikvėpiu kirpykloje. Be darbo sėdinti manikiūrininkė sugundo ir manikiūrą pasidaryti. Išgirdusi klausimą, kaip lakuoti nagučius, aš kažkodėl prisimenu SM nėštukių apdiskutuotą istoriją, kaip būsima mamytė tiesiai iš kirpyklos gimdyti išvažiavo, savo ginekologės pagąsdinimus ir pati sau netikėtai atsakau: Gal visai nelakuokite, mažu šiandien gimdyti išvažiuosiu. Manikiūrininkė su kirpėja dar nusijuokia, kad per daug gerai atrodau, kad gimdyčiau. Na, aš iš tų, kurioms gimdymas tai šventė. O per šventes aš stengiuosi gerai atrodyti, - ir kvatojamės jau visos Prieš pasiimdama vyrą iš darbo ir sūnelius iš darželio dar užsuku gimtadienių vaišėms produktus susipirkti. Bekraunant pirkinių maišus į mašiną pilvuką suspazmuoja jau skausmingai ir aš pirmąkart rimtai susimąstau, kad galiu gauti netikėtą gimtadienio dovaną. Grįžtant namo vairuoja vyras, o aš seku gimdos susitraukimus jie išties gana reguliarūs, nors ir nedažni, neskausmingi. Beruošiant vakarienę jau pradeda skaudėti. Suguldžius vaikus įlendu į šiltą dušą ir, nepaisydama vakarui suplanuotų darbų, prigulu su viltimi, kad skausmai tik paruošiamieji ir turėtų nurimti. Deja, po dušo sąrėmiai netgi sustiprėja ir kartojasi kas 10 minučių. Tad 23val. kopiu pas antrame aukšte sienas glaistantį vyrą ir patariu baigti darbus bei bent kiek nusnausti, nes šiąnakt teks važiuoti į gimdymo namus. Jo veide džiaugsmas maišosi su išgąsčiu
Sausio 23d.
Deja, nei vyrui, nei man nusnūsti nepavyksta. Sąrėmiai sparčiai dažnėja, vidurnaktį jau kartojasi kas 7-8 minutes, todėl netrukusi rituosi iš lovos ir spėjus žengti vos žingsnį pasipila vandenys. Pirma mintis, kad nuo šiol sausio 23-ąją švęsime dvigubą gimtadienį, nes niekas jau gimdymo nebestabdys. Antroji negi pasitvirtins mano tetulės sapnas, kad per šventes pagimdysiu dukrytę
Ir staiga apima panika aš gi dar nesusiruošus gimdyti 
. Paskubomis bandau susidėti iki galo gimdymui reikalingus daikčiukus (laimei krepšiuose guli sąrašėliai, ko dar trūksta), ruošiu sau rūbus, su kuriais grįšiu namo iš GN (vyras tikrai neatrinks, ko man reikia), bandau bent išlygintus kūdikėlio rūbelius surūšiuoti ir sudėti lapelius su jų pavadinimais (nes praėjusį kartą vyras neatsirinko, kur siaustinukai, o kur viršutiniai marškinėliai). Prisimenu, kad dar reikia ir vyresniems vaikams į darželį rūbelius suruošti, vidurinėliui gimtadienio vaišes sukrauti
O sąrėmiai jau kas 5 minutes, tad metu pusiau padarytus darbus, išvarau vyrą ruošti mašinos, o pati bandau žadinti ir rengti vaikus. Mes gi dar dukrytei ir vardo neturime, - prisimena vyras ir gimdymo krepšin įmeta ant komodos gulėjusį vardų žodyną. Pagaliau truputį po pirmos valandos pajudame iš kiemo. Žinodamas, kad ankstesni gimdymai vyko greitai, vyras įsitempęs: "Ar spėsime?". O gatvėse, keliuose visiškas plikledis, net ir norėdamas nepaskubėsi. Laimei, atslūgus įtampai sąrėmiai kiek suretėja. Todėl pirmiausia užvežame anytai sūnelius, o tada jau prisistatome į gimdymo namus.
Lygiai antra valanda nakties. Priėmimo skyriaus akušerė labai maloni, juokaujame, aš visai nurimstu ir sąrėmių jau beveik nebejaučiu. Kai paklausia, kiek man pilnų metų, su šypsena atsakau, kad iki 35-erių betrūksta 4 valandų ir sulaukiu pirmųjų sveikinimų gimtadienio proga. Ramiai užpildžius visus popierius keliauju į gimdyklą. Ten mane pasitinka akušerė Rolanda ta pati, kuri beveik lygiai prieš 5-erius metus priėmė ir mūsų Jokūbą. Juokiuosi, kad Klaipėdos GN tik ji ir akušerė Rima, priėmusi kitus du mano vaikučius, turbūt tedirba. Sužinau, kad gimdysiu Mažos rizikos gimdymo skyriuje, t.y. mano mažylį pasitiks tik akušerė, gydytojas nedalyvaus. Apsidžiaugiu, nes to netgi žadėjau prašyti. Bet per skubėjimą visai pamiršau. Ir gimdymo plano šįsyk neturiu jokio, nespėjau dar "susiplanuoti"
. Ai, pabandysiu gimdyti kaip lieps, - nusiramiu. Pirma apžiūra. Kaklelio atsidarymas vos 5 centimetrai. Kiek nusiviliu, nes tikėjausi, kad bus daugiau. Turbūt gims vėliau, nei aš, - pagalvoju, pati mamytę pradžiuginusi lygiai 6 valandą ryto. Bet po apžiūros vėl sustiprėja ir padažnėja sąrėmiai. Vos iškenčiu vaikučio širdelės užrašymą ir prašau kamuolio, ant kurio man lengviausia išlaukti sąrėmių laiką. Tuo tarpu vyras įsitaisęs patogiame krėsle susikaupęs studijuoja vardų žodyną. Galutinai sutariame dėl galimų berniuko vardų, nors juos jau senokai buvome apkalbėję. Vienas po kito atsiranda ir pirmieji kompromisiniai mergytės vardų variantai, kurių anksčiau niekaip nesisekė išrinkti. Bet palaipsniui man jau nebe vardai ima rūpėti. Supykus liepiu vyrui padėti žodyną ir ateiti man į pagalbą masažais. O jis dar murma, kad krėslas nepatogus, labai sunku atsistoti
Užbėgusi akušerė klausia, ar dar nesinori stumti. Nelabai norisi, bet prašau apžiūros, nes paskutinį kartą tik akušerės Rimos dėka nepagimdžiau ant kamuolio bešokinėdama. 4.15 val. - atsidarymas beveik pilnas. Kai jau norėsite stumti, pakvieskite. Ne, geriau jūs dažniau užbėkite, nes man vėl gali atrodyti, kad dar nepakankamai noriu. Bet po nepilno pusvalanduko visgi aš siunčiu vyrą ieškoti Rolandos, nes stumimo noras labai jau stiprus. Akušerė padeda man įlipti lovon, bando uždėti diržą vaikučio širdutei fiksuoti, bet aš jau šaukiu, kad nebegaliu stūmimo sulaikyti. Ji kviečia kitą akušerę, bando prijuostę juostis, bet čia pat puola gaudyti galvytę. Dar kelios akimirkos ir akušerė jau rodo mūsų stebukliuką vyrui: Pasižiūrėkite lytį pats. Vyras įtartinai ilgai tyrinėja mažylį (kaip vėliau pasakos Ieškau ieškau vyriškų atributų, o jų nėra
), todėl aš šypsodamasi klausiu: Dukrytė? Taip, atsako mano brangusis, visiškai sumišęs, bet su neslepiama šypsena taip pat. Ir su ašarėle akyje . Tada apsiverkiu ir aš. Vyras nukerpa virkštelę ir deda dukrytę man ant krūtinės. Glaudžiu kniurzantį kamuoliuką ir prašau vyro , kad galutinį sprendimą dėl vardo mano svajonei ir gimtadienio dovanėlei jis leistų priimti man. Toliau tradicinės svėrimo, matavimo procedūros, mano apžiūra ir mes paliekami vieni. 6val. ryto. Su gimtadieniu save pasisveikinu aš pati. Mat vyras palaimingai ir nepabudinamai miega tame nepatogiame krėsle
, mažylė snaudžia man ant rankų
O aš užmigti negaliu (ir dar visą parą nepajėgsiu), nes jausmai tiesiog virte verda: tai Dievui, tai likimui dėkoju už neįtikėtiną gimtadienio dovaną, tai pati niekaip negaliu patikėti savo svajonės išsipildymu. Ašaros nesustodamos rieda skruostais. Laimės ašaros
Jau įsibėgėjus dienai iš mano mobilaus skrieja žinutės: Gavau pačią brangiausią gimtadienio dovaną: šiąnakt 4.45 pirmu klyksmu mane pasveikino mūsų dukrytė (3810g, 56 cm.) Vis dar verkiu iš laimės.
