Pagaliau prisiruošiau ir aš parašyt savo gimdymo istoriją. Kol mano mergytė saldžiai miega, turiu tam puikią progą.
Vaikus visada labai mylėjau ir myliu dabar dar labiau, gal dėl to , kad jau turiu ir savo vaikelį, savo mergytę...
Na bet apie viską nuo pradžių... Nėštumas mano buvo net ir nežinau kaip čia jį pavadinus, kaip ir planuotas, kaip ir lauktas. Mes pasikliovėme likimu, leidome jam nuspręsti už mus... Vieną vakarą, su vyru prieš einant miegoti nutarėm paišdykauti ir išbandyti malonumą be " apsaugos ", ir tuo pačiu pažaisti su likimu. Jei pastosiu - vadinasi taip ir turi buti, toks likimas.Na ir likimas nusprendė. Jis nusprendė vaikeli mums dovanoti jau dabar, iš karto, iš vieno vienintelio kartelio nesisaugojimo... 
Labai laukiau, kol galėsiu sužinoti naujieną, ar aš laukiuosi ar ne... Norėjau testą nusipirkti jau kitą dieną, ir nuliūdau sužinojus, kad taip iš karto nėštumo - testas parodyti negali.Ką gi, teks palaukti. Sulaukusi kol praeis porą savaitėlių nusipirkau testą... Pasidariau ir nedrąsiai žvilgterėjau į jį, rezultatas buvo toks: vienas ryškus brūkšnys. Bet įsižiūrėjus į jį buvo matyt ir antras brūkšnelis, vos vos matomas, bet aš jį įžiūrėjau, norėjau jį matyt. Labai apsidžiaugiau ir pirmiausia paskambinau mamai pasitart, kaip ten su tuo antru brūkšneliu yra, kaip ji galvoja kodėl jis vos matomas. Mama mane nuramino, kad kol nėštumas mažas, tol testas ir rodo neryšku brūkšnelį.Paskui paskambinau būsimam tėveliui ir pranešiau puikią naujieną. Džiaugėmės kartu. Stebėjomės kaip greitai ir lengvai aš pastojau. Nes dar tų pačių metų pradžioj gulėjau ligoninėj peršalus kiaušides, ir gydytoja prigąsdino, kad negalėsiu turėti vaiku ir t.t. Buvome labai laimingi... Vieną vakarą,tik po paišdykavimo su vyru, pradėjo baisiai skaudėti pilvą... Gulėjau susirietus, nes išsitiest dėl skausmo negalėjau. Baisiai su vyru išsigandom, kas čia man dabar atsitiko. Skausmas nepraėjo, meldžiausi, kad mūsų leliukui butu viskas gerai ir nutarėm važiuot i ligoninę ir pasitikrint. Nuvažiavom i ligoninę, sesutė pikta, daktaras irgi panašios nuotaikos, pasijutau nepatogiai, prižadinom matyt. Padarė echoskopiją, pasakė, kad nėštumas jau 5 savaičių. Širdis džiaugėsi, spurdėjo iš laimės. Kaip man tada atrodė daug tos 5 savaitėlės. Kol daktaras užpildė dokumentus, skausmas atlėgo ir visai praėjo... Norėjo guldyt mane į ligoninę, bet aš nesutikau. Nemačiau reikalo man ten gultis, kadangi jaučiausi gerai ir norėjau kuo greičiau grįžti namo į savo lovelę... Pasirašiau, išleido. Auginau pilvuką toliau. Atėjus laikui pasirodžiau daktarei, ji patvirtino nėštumą, apskaičiavo terminą - 2008 metų rugpjūčio 14-ta diena. Laukiam liūtuko. Nėštumas buvo labai lengvas, kojos netino, nepykino pirmus tris mėnesius visai, kaip daugumai nėštukių būna, tik jau trečiajame trimestre kartais rytais būdavo bloga, papykindavo. Bet tai tik smulkmena... Dėl savo kūdikėlio buvau pasiryžus iškęsti viską. Savaites atidžiai skaičiavau, buvau jas visas susirašius, dėdavau pliusiuką nėštumui padidėjus dar viena savaite, skaitydavau supermamoje apie kiekvieną ją. Tai būdavo didelis malonumas. Smagu buvo vis kažką naujo sužinot apie savo pilvuko gyventoją, džiaugdavaus, kad jis vis auga, didėja ir vystosi. Labai laukiau termino dienos, nekantravau. Buvau aktyvi nėštukė, namie negulinėdavau, pastoviai važiuodavau pas mamą, nemažą atstumą troleibusu. Pas daktarę beveik visą nėštumo laiką pravažinėjau pati, kaip ir visur kitur, kadangi vyras daug dirbo. Namus kasdien pati susitvarkydavau, sustodavau tik tada kai jau tikrai pavargdavau ar pradėdavo skaudėt pilvuką, kaip sakant savęs itin nesaugojau. Su drauge, irgi nėštuke svarstėm kur gimdysim, važiavome apsižiūret į P.Mažylio gimdymo namus, ten mums viską aprodė, paaiškino. Patiko man ten, tad nusprendžiau mažylyje ir gimdyt.
Suėjus 31 sav., vėl darė echoskopiją, daktarė pranešė, kad turėsime mergytę
. Vyras norėjo berniuko, bet sakė ne tai svarbiausia, o kad turėtume sveiką vaikelį. Kaip šaunu, dabar kai žinau ką turėsime galiu ir rūbelių nupirkt ir kitus daiktus. Svarbiausias pirkinys buvo vežimas. Jį nupirkome, likus mėnesiui iki dukrytės gimimo. Kai jis jau stovėjo pas mama namie,( nes pas mus vyko remontai) ramiai skaičiavau paskutines pilvuko dieneles.Laikas slinko lėtai, kokias 2 geras savaites jaučiau paruošiamuosius sąrėmius, kiekvieną kart juos pajutus fiksuodavau laiką tarp jų ir galvodavau, kad jau šiandien tai tikrai išvažiuosiu. Bet mano nusivylimui viskas nurimdavo... Likdavau laukti toliau. Ir pagaliau termino diena atėjo.
Nuvažiavau pas daktarę, ji paklausė pulsą, paklausė kaip jaučiuosi, ir paskyrė atvažiuot dar po savaitės, jei nepagimdysiu. Po savaites pasirodžiau vėl. Man jau 41 savaitė o aš vis dar pukšiu. 
Daktare parašė siuntimą į ligoninę ir liepė važiuot ten, jai tik pranešt jau po visko, kai pagimdysiu. Na ką gi, sulaukiau vyro, važiuojam į " Mažylį". Daktare apžiūri, atsidarymas 2cm! Jau! Jau ledai pajudėjo! Po apžiūros pasirodė kraujo, lekiu persigandus pas daktarę, klausiu ar viskas gerai. Nuramino, kad tai įprasta po apžiūros, ir juokdamasi sako "nesijaudink, greičiau pagimdysi". Suprantu iš jos žodžių, kad bandė viską paskubint. Nu ir gerai, pavargau jau nuo savo nerangumo, ribotų judėjimo galimybių...Daktarė senatį vizitą paskyrė ryt, tai penktadienį. Penktadienį sutartu laiku atvažiuojam, belaukdama sesutes dar paplepu su kitom nėštukėm, sesutė paklauso vaisiaus tonus, daktarė liepia per savaitgalį pagimdyt 
, kitaip guldys jau į ligoninę. Į ligoninę gultis baisiai nenoriu, sesutė mokina, kad mintimis su vyru gražiai kviestume vaikeli pas mus ateiti. Tai mum skamba kvailai, bet vistik gražiai prašome mažylės. Gryžus is gimdymo namu, pagaliau pasišalina kamštis... Ir penktadienis toliau praeina ramiai. o aš skaičiuoju likusį savaitgalio laiką per kurį turiu suspėt pagimdyt 
, nes kitaip juk turėsiu gultis į ligoninę. Bijojau, kad skubins, kad leis skątinamuosius vaistus. 0823d. Šeštadienis. Dieną vis paskausta, bet rimto nieko. Susiruošiam su vyru miegot. Man pradeda skaudėti vėl ir gan stipriai. Laukiu, nežinau ką daryt, gal tai vėl tik eiliniai paruošiamieji... seku tarpus tarp jų, skausmai kartojas kas 10, kas 8 , 7 minutes vis dažniau. Bet ne, jie neeiliniai ir jaučiu kaip greit jie pasidaro stiprūs. Bijau nespėt, žadinu vyrą. Tariuosi su juo, vis tik nusprendžiam jau važiuot. Mane pradeda krėst nervinis drebulys, visa kratausi, negaliu ramiai apgalvot, bandau ramint save... Krepšys suruoštas jau senai, beliko tik pačiai apsirengt. Jau važiuojame, kažką galvoju, kojos kratosi, nurimstu tik atvykus į ligoninę. Smagiau, kad aš ne viena, dar viena nėštuke susiruosė gimdyt.
2.00val. Mane kviečia pirmą. Patikrina, apžiūri. Jau 4 cm kaklelis atsidaręs 
. Suprantu, kad jau namo nebegryšiu, nudžiungu. Davė madinguosius naktinius 
ir palydėjo į pirmą gimdymo palata, kur ir norėjau gimdyt. Sesute įkyriai kalbina vyrą važiuot namo, aš prieštarauju, nenoriu likt viena. Bet nusprendžiam, kad lai jis pailsi, kol viskas pradės vykt,( bet juk viskas jau vyksta ) o tada jau jis atvažiuos. Na ką sesutės paklausė vaisiaus tonus ir paliko mane. Aš jau miegot negaliu, atrodo skauda ne juokais, ir dažnai kas 5 min, reguliariai. Taip prasikankinu iki kol prašvinta, 7.00val. daktare nuleidžia vandenis. Brrr, dar dabar prisiminus nupurto, nekoks jausmas... Skambinu mamai, prašau, kad greičiau važiuotu pas mane. Mama atvažiuoja. Daktarai parduoda jai chalatą. Svarbiausia ji jau su manim. Vyro tada man nesinorėjo. Sąrėmiui užėjus ji mane masažuoja, bet pykstu ant jos mintyse o paskui ant savęs, kad pykstu ant jos, nes kartu mane ir erzina tas masažavimas. Lakstau susirietus, jei stoviu vietoje atrodo, kad skauda dar baisiau. Pamaina keičiasi, ateina kita daktarė, vėl tikrina mane, jau nebegaliu gulėt, man užeina sąrėmis laukiam kol jis praeis, maldauju mintyse, kad greičiau mane apžiurėtų nes greit jis vel man aplankys... Paprašau mamos, kad paklaustų sesutės ar galima man į vonią masažinę pagulėt. Akušerė ateina, prileidžia vandenuko, pridaro putų. Guliu vonioje. Truputį lengviau, kai įjungia burbuliukus, kitos emocijos. Trumpam. Guliu vandeny sukandus dantis sąrėmiui užėjus. Jau atrodo nebegaliu. Daktare prognozuoja, kad pagimdysiu iki 14val. Apžiūri vėl - gimdymo veikla vyksta, bet ne taip greitai kaip norėtųsi. 11.00 val. man įvedė į ranką kateterį su lašaline skatinamųjų. Kad gimdysiu be nuskausminamūjų žinojau jau iš anksto. Skauda dar labiau ir atrodo nebepakeliama. 11.15 val. man prasideda štangos. Parodau tai seselei tikriausiai taip vaizdžiai, kad ji nė kiek nesuabejojus kviečia daktarę. Daktarė jau čia, liepia gultis ant stalo. Sąrėmis užėjo, laukiam kol praeis, tada lipsiu. Praėjo, aš jau guliu ant gimdymo stalo užkeltom kojom, daktarė mokina kaip reikia laikyt rankas. Išklausau atidžiai ką ji sako, noriu viską atlikti profesionaliai. Liepia laukt stangos ir tada įkvėpus oro stumt kuo ilgiau. Taip ir darau, atiduodu visas jėgas, jaučiu kaip plėšia man ten viska. Jau pavargau, nebeturiu jėgų, mama palaiko mane šalia. Dar keli stūmiai ir gimė mano DUKRYTĖ , 2008m. rugpjūčio 24 d. 11.45 val. Pagimdžiau per pusvalandi. 52cm ūgio ir 3230 g svorio. Mažylę paguldo man ant krūtinės, jaučiu kokia ji karštutė, žvilgteliu nedrąsiai į ją, į mūsų meiles kūrinį ir mane užlieja euforija, aplinkui nieko nebegirdžiu, vaizdas plaukia kažkur toli... Esame tik mes dvi, kiti kažkur toli toli nuo musu kažką kalba, daro, bet mes jų negirdim, esam tik dviese ir svarbiausia, kad mes jau kartu, pagaliau kartu... Mama praneša vyrui, kad jis jau tėvelis, o kol mane sutvarko,jis jau laukia koridoriuj. Tave mažyte išneša paskiepyt, o aš jau nesulaukiu kada gražins tave mums atgal... Parnešė, džiaugėmės visi kartu... Daugiau mums nieko ir netrūksta, musu labai laukta mergyte jau su mumis, ne liūtuke, o mergele ir mes patys laimingiausi... Štai kokia mano mažiulė dabar
