K. Kubilinskas
RUDA
Rudą rudą voveraitę
Eglynėly pamačiau.
Voveraitę ir eglaitę
Aš nupiešti pabandžiau.
Rudanosė voveraitė
Šokinėjo po egles.
Rudanosė voveraitė
Graužė riešutus, giles.
A. Matutis
KIŠKIO BATUKAI
Turi kiškis
Batukus
Tuoj jis pyškins
Per laukus.
Jo batukai
Keturi,
Striuku-striuku
Pagiry...
Šunes loja
Prie namų,
Kiškiui piškiui
Neramu.
Strykt kiškiukas
Į miškus
Ir... nuspyrė
Batukus.
K. Jakubėnas
KIŠKIS PIŠKIS
-Kas ten bėga?
-Kiškis piškis.
-O iš kur?
- Iš Obeliškių.
-Kas ten naujo?
- Šunes kanda.
- Ką sudraskė?
- Mano skrandą.
- Ką suplėšė?
- Kelnių kišką.
- Kur tu dumsi?
- Ten į mišką.
ZUIKELIO PĖDUTĖS
Spindi, žėruoja
Šerkšnotos eglutės.
Sniege boluoja
Zuikelio pėdutės.
Per sniego kalnelį
Takelis vingiuoja.
Į zuikių namelį
Žvairukas šokuoja.
Takelį nuklojo
Baltos snaigutės.
O kurgi dingo
Zuikelio pėdutės.
Kiškelio naktis..
Ošia miškas tamsus, nematyt nei takelio.
Kur žvėreliai nakvos, kas sušildys, priglaus?
Žiba akys pelėdos, pro berželio šakelę
Vos matyt gabalėlis rudeninio dangaus.
Kas ten žybčioja, dega... ne, tai akys ne vilko
Bailios žvaigždės ir jos gal nemėgsta rudens?..
Kur kiškelis, nakvos? Pagailės kas, jo pilko?
Gal teks galvą padėt tik ant šalto akmens?
Minkštos samanos guolis, to kiškelio gudruolio
Nors, kopsūstlapiai rūgštūs bet - nuo bado apgins.
Miega saldžiai žvairys ir sapnuoja raguolį
Tuo gardžiuoju skanėstu, mus visus apdalins.
SKAIČIUOTĖS
Graužė kiškis kopūstus
Ir išsitepė ūsus.
Ėjo praustis į upelį,
Ir sutiko ten vilkelį.
Kiškis bėgt, vilkas vytis
Ir sutiko juos Kąstytis.
Ar pagaus jisai vilkelį
Pasakysi tu vaikeli.
Eiki eiki per miškus
Kol surasi du takus.
Vienu eisi pagirys,
Kitu eisi vilks prarys
Bėk!
Šį šeštadienį miške,
Kiškiai šventė po egle,
Kiškiai rašo pakvietimą
Šimtakojui į pušyną.
Šalia pušynėlio
Kiškiai šokinėjo.
Kiškiai šen,
Kiškiai ten.
Šok ir tu, kaip kiškiai.
SNAIGĖ
baltoji,
Kaip lengvai žemyn tupi,
Kaip leidies svaigdama
Į pievą purią.
Sutrinka zylės
Į tave sužiurę,
Kai tu glaudies mažytė
Paupy...
VOVERYTĖ DARBŠTUOLYTĖ
(Eiliuota pasaka)
Po pušim, šalia takelio
Stovi išpuošta trobelė
Čia gyvena voverytė,
Voverytė darbštuolytė.
Ji gyventi taip įprato:
Gėrė kviapiančią arbatą,
Vakarais ant laiptų savo
Daineles gražias dainavo.
Niekad jai darbų netrūko:
Ji pasiuvo lapei striukę,
O zuikučiui - šlepetes-
Patogias ir dailutes.
Voverytėms - po skarytę,
Ir marškinėlius - lokiukui,
Net pelytei mažutytei -
Rausvą nuostabią suknytę.
Ir džiovino grybukus,
Stropiai gydė žvėriukus.
Viską dirbo voverytė,
Voverytė darbštuolytė
Kartą gervė atskubėjo
Ir su ašarom kalbėjo:
-Tu padėk mums, voveryte,
Voveryte dabštuolyte!
Mano kūdikis gerviukas
Dar visai, visai mažiukas.
Nežinau, kas jam yra, -
Kyla temperatūra.
Metus darbą, voverė
Nuliuoksėjo apžiūrėt
Į pelkyną to gerviuko,
Kurs gulėjo ant melduko.
Inkštė jis balsu gailiu
Ir nevalgė net varlių.
-Greit pasveiksi tu, mažyli,
Na, išgerk miltelį šitą.
O gerviukas buvo vyras -
Nei ožiavosi, nei spyrės.
Kantriai miltelius jis gėrė,
Kol pasveiko, atsikėlė.
Ėmė jis lankom lakstyt,
Virš meldų guviai skraidyt -
Jį pagyrė voverytė,
Voverytė dabštuolytė.
Ir pas ją atėjo vilkas,
Aštriadantis vilkas pilkas.
Apsidairė į šalis
ir pabeldė į duris:
-Aplankyk mus, voveryte,
Voveryte dabštuolyte!
Mat sūnelis negaluoja,
Guli ir liūdnai dejuoja.
Kuo greičiau pas mus tu brauk-
Kaulą iš gerklės ištrauk.
Voverytė negaišavo.
Greit pas vilką atšokavo.
Tuoj vilkiuką apžiūrės -
Toks jau darbas voverės.
O vilkiukas nedejuoja,
Jis bėgioja ir dainuoja.
-Ką tu, vilke, man sakai?-
Jis atrodo gan sveikai!
Vilkas tik nusikvatojo:
-Kuo sveikiausias jis, mieloji!
Priežastis čia paprasta:
Greitai būsi suėsta!
Taip pagavo voverytę,
Voverytę dabštuolytę!
Voverytė nesutriko:
-Tu žinai ką padaryki -
Išsikepk mane ugny.
Nekepta aš neskani.
Vilkas krosnį atidarė
Ir patenkintas jai tarė:
-Lįsk, jei nori, ir skaniu
Virski kuo greičiau kepsniu!
Liuokt į priekį voverė,
Žiūri - dūmtraukio skylė.
Šast - nuo kamino nušoko
Ant vilkų landynės stogo.
Vilkas taško savo pyktį:
-Oi, pabėgs, pabėgs! Laikykit!
Puolė vytis ją, žinia,
Bet užstrigo kamine.
Ten kaip reikiant pasivartė -
Visą kaminą išardė.
O virš stogo tuo metu
Gervės ėmė sukt ratu.
Voverę jos gret pastvėrė -
Vilką aplenkė uvėrų.
Šit ir išpuošta trobelė
Po pušim, šalia takelio.
Vėl sugrįžo voverytė,
Voverytė darbštuolytė!
Bet kai virš laukų ji skrido,
Raktas jos kažkur nukrito. -
Ką daryti? Kas duris
Jai dabar atidarys?
Apsidairiusi liūnai,
Lokį pakvietė jinai.
Atnešė jis raktą storą,
Pūkštė, krapštės - nė iš tolo!
Lapė atnešė raktus,
Bet spyna vis tiek nė krust.
Zuikis spyną netgi graužė -
Tik dantuką nusilaužė.
Briedis taip į spyną tvojo,
Kad net kojom apsiklojo!
Pakalė snapu genys -
Ką daugiau besumanys.
Niekas triūso negailėjo -
Atrakinti negalėjo.
Kiek jie vargo, bet spyna
Užsispyrė, ir gana!
Ir tada atėjo vilkas,
Aštriadantis vilkas pilkas.
-Aš padėsiu jums, draugai:
Vargsit be manęs ilgai.
-Ne, - atsakė voverytė,
Voverytė darbštuolytė.-
Juk mane dar neseniai
Tu suėsti ketinai!
Žvėrys vilką tuoj užpuolė
Ir darbuotis ėmė uoliai:
Kas-kramtyti, kas-draskyti,
Kas-kapoti, kas-vaikyti,
Ir kartoti, ir sakyt:
-Tu nelieski voverytės,
Voverytės darbštuolytės!
Vilkas kaukdamas per krūmus
Kaip strėlė nuo jų nudūmė.
Vėl ramu. Bet kas duris
Vis dėlto atidarys?
Tik staiga gerviukas greitas
Atlėkė, po pievą braidęs -
Atnešė jis iš vienos
Tą raktuką nuo spynos.
Tarp kemsynų atvašynų
Rado jį ir atpažino.
Šeimininkė viens du trys
Atrakino juo duris.
Ėmė ją visi šokdinti,
Į svečius karštai vadinti:
-Aplankyk mus, voveryte,
Voveryte darbštuolyte!
labai ačiū už eilėraštukus.
. gal pavyktų kur gaut.
