Aš visą gyvenimą buvau lyginama su kitų vaikais, ir sukeldavo tik pyktį ir tiems su kuriais lyginama, bet labiausiai tai tečiui, kuris pastoviai lygindavo, beje ir dabar lygina, tik jau nesamoningai, jam matyt į kraują įaugę. Atsimenu kai išvažiavau jau iš namų mokytis į kitą miestą ir pasijaučiau laisva ir drąsi kai pradėjo lyginti vieną kartą, ta padarė taip, anie kitaip, va tie tą nusipirko, jie moka taupyt, jie sugeba uždirbt ir t.t. ir panašiai. tai aš išrėžiau ir jam, kad kitų tėvai irgi ir direktoriai ir prezidentai ir vilas turi ir sugebėjo nusipirkt ir moka 5 kalbas ir t.t. o tu ką ? ir nuo to laiko baigės dideji lyginimai, tik nesamoningai dar vis ale pasako va tas tą padarė tas aną, bet niekada nemato kad mes su broliu daug daugiau pasiekėm už visus jo lyginamus vaikus. Tokią nuoskaudą jaučiau pauglystėje už tai kad net nemoku papasakot, tuo metu labai skaudu būdavo, jokios konkurencijos man nesukeldavo tik pyktį. Taip kad nelyginkime savo vaikų, jie visi individualus ir jei ne vienu dalyku tai kitu geriausi už visus kitus vaikus
