Visą laiką stebėdavausi, kad tikrai daug pirmokėlių mamos atveda jau vienos, ta prasme išsituokusios. Galvodavau, kaip čia taip, net 7 metų kartu nepagyveno...
Stebėdavausi, kaip čia tos moterys tik su vienu išsiskyrė, jau už kito teka, jau vaikus gimdo. Ir atsitik tu man, kad likimas susiklostė lygiai taip pat
. Po skyrybų ir man laaabai patiko vienai, darbas, vaikas, karjera... bet būdavo tokių akimirkų...
pavyzdžiui per šeimos dienas mokykloje, pamenu vaikai dainavo perdarytą dainą , tą, kur Mikutavičius dainuoja. Pas mus tradiciškai ją dainuoja taip : labai labai myliu, tėtį ir mamą ... sėdim su buvusiu vyru skirtingose salės pusėse ir stovi tas mūsų vaikelis, vienintelis klasėje kurio tėvai išsiskyrę, žinokit kaip skaudu, kaip gaila kad va taip. Ir dabar žliumbiu, nors atrodo viskas gerai, bet tas nežmoniškas kaltės jausmas, kad nepasisekė iš pirmo karto... mes su vaiko tėčiu dažnai pasikalbam, kodėl neieškojom pagalbos, kai jos reikėjo, tiesiog kiekvienas nugrimzdom į savo rūpesčius, atskirai visko siekėm. Ir kai jau sukuri kitą šeimą iš tikro pamatai, kad viskas yra taip pat, rutina ta pati, tik vyras kitas, tik moteris kita... Aišku stengiamės abu daug labiau, o moteriai tai reikia pasistengti dar daugiau, kad viskas būtų gerai tarp vaiko ir patėvio. Aš tai negaliu atsistebėti puikiais savo vyriausiojo vaiko ir dabartinio vyro santykiais, kaip jiems viskas gaunasi natūraliai, lengvai, tik aš tai visada poste taip sakant, stebiu akylai. Bet tai tikra dievo dovana, kurią sutikau užsienyje. Lygiai praėjus metams po skyrybų. Paskui kažkur perskaičiau, kad po skyrybų, kaip po mirties, reikia metus gedėti. Tai gi, pasibaigus gedului ir susitikom. viskas rutuliojosi labai palaipsniui, o kai jau atėjo momentas ir jis atvažiavo į Lietuvą susipažinti su vaiku, tai buvo man kažkas baisaus. Jis žinojo, jei jų santykiai nesusiklostys, mes niekada nebūsim kartu, nes aš nepaaukosiu savo vaiko dėl vyro. Na bet jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad jam pavyks. Tai gi, su sūnum internete žiūrinėjom žaislus, ir kaip tyčia tokių Lietuvoje nėra. Tai gi planas toks - atvažiuos mamos draugas ir atveš jam dovaną, tai jis ir laukė tos dovanos, o tas draugas tik kaip priedas. Susitikimui pasirinkom Ozą, kad vaikui vėl dar daugiau teigiamų emocijų ir t.t. Na ir štai tas susitikimo momentas
Vaikui tai viskas puiku, dovanos, iš savo miestelio pirmą kartą Oze, o man tai siaubo vakarėlis, kaip tyčia susitinkam iš savo kaimo kaimynų porą su vaikais, ar dar gali būti blogiau, man nuo to streso prasidėjo pilvo spazmai, nebegalėjau įkvėpti, prisėdau kur pakliuvo, paskui viskas nurimo... Parvažiavom į mūsų namus. Viešėjo savaitę, bet iš buto niekur neleidau išeiti
ir kartu savo miestely nesirodėm, nes man kažkaip buvo keista, gėda na ir daug daug kitų jausmų, net ir praėjus metams po skyrybų negalėjau laisvai jaustis eidama su kitu vyru... O dabar jau nieko, apsipratau, ir kaimynai priprato, nepamiršta pamokyti lietuviškai praeidami pro šalį. O pasakyti "hello", tai moka visi kiemo mažuliai.