Kaip vaikui su negalia padėti integruotis

Auginame vaika su negalia, tai labai reta genetine liga su daugybe komplikaciju. Vaiko isvaizda labai isskirtine, galima sakyti, kad jis "panasus i ta liga". Dabar sunui jau 9 metai ir jis vis dazniau uzduoda klausimus: kodel jis atrodo kitaip nei brolis, klasiokai ar kiti vaikai? kodel jis taip negraziai atrodo? ir t.t. Daznai jis pradejo sakyti, kad jis net bjaurus. Musu seima labai stengiasi jo neisskirti - auginame kaip ir sveika vaika. Tik tiek, kad demesio vistik skiriame kiek daugiau, taciau nejauciame perdeto gailescio, nesudarome isskirtiniu "siltnaminiu" salygu ir t.t Visur ji leidziame: i mokykla, i kiema, i parduotuve ir t.t. Jis megsta bendrauti ir nesislapsto nuo kitu, sveiku vaiku. Taciau vis dazniau pastebi zvilgsnius: suagusiu zmoniu su perdetu gailesciu, o vaiku - su pasaipa, kartais net pykciu. Jis stengiasi nekreipti i juos demesio. Mes paaiskinome, kad jis toks pat vaikas kaip ir kiti, tiesiog kitaip atrodo del ligos, todel daznai tampa perdeto ir, galima sakyti, nesveiko demesio objektu. Nors jis sako, kad supranta tai, vistik vis dazniau liudi, pergyvena. Yra net pasakes, kad tikriausiai negales sukurti seimos, nes mergaites su juo nedraugaus, i ka mes atsakeme, kad svarbu yra tai koks esi zmogus, kokia tavo sirdele - didele ir gera, arba tamsi ir pikta. Jis zino, kad mes - jo seima: tevai, brolis, seneliai - mylime ji, taciau jis nori, kad ir visuomene ji priimtu toki, koks jis yra.

Prasau, patarkite, kaip mums ismokyti ji pasitiketi savimi, gyventi su tuo kaip yra (susigyventi su savo isvaizda) ir kiek imanoma daugiau sumazinti jo psichologinius isgyvenimus? Gal mes kazka ne taip darome? Suprantu, kad ne visuomene turi prisiderinti prie jo, taciau jis turi ismokti integruotis i ja. Kaip jam padeti? Juk nuo musu, jo tevu, priklauso jo ateitis ir tai, kaip susiformuos jo asmenybe. Dekoju uz atsakyma.

Manau, kad Jus elgiates teisingai. Kalbėkite ir aiškinkite vaikui kas ir kaip. ,,Integracija į visuomenę" - tai yra visiška nesąmonė, žiniasklaidos išpūstas burbulas. Visa tai prasidėjo tik įstojimo į ES dėka. Integruotis reikėtų visuomenei. Kiekvieno žmogaus požiūris koks buvo toks ir liko .
Pažįstu šeimą, auginančią sunkios negalės vaiką. Vaikas visiškai nesijaučia kitoks. Tačiau jis per daug išlepintas ir truputį piktas Tačiau kitų nuomonė apie jį, jam visiškai nesvarbi.... Nežinau ar tai gerai.
Linkiu didelės kantrybės, nes jos tikrai prireiks.

Sekmes

Musu sunus nera piktas, kaip jis sako: "as suprantu, kad cia niekas nekaltas, man tik tiesiog liudna, kad as toks gimiau". O mes pastoviai sakome ta pati ir ta pati, o jis po kiek laiko ir vel klasia to paties. Atrodo, kad jo klausimai retoriski.

Gal jis siekia taip isitikinti, kad jus ji - toki kitoki mylite. Gal jam padetu bendravimas su panasaus likimo vaikais (gal netgi internetu)? Juk ir mes saugiau jauciames tarp panasiu i save (stori tarp storu, akiniuoti tarp neprimatanciu...).

Manau, kad esate nuostabus tevai.

Na, manau, jis ir yra isitikines, kad mes ji mylime. Problemytes kartais kyla del svetimu zmoniu, vaiku. Cia nieko naujo, kad vaikai tiek kieme, tiek mokykloje, tiek dar kur, privengia jo: nelabai noriai priima i zaidimus ir t.t. Viena laime jis turi broli - jie geriausi draugai (nors kartais ir iki mustyniu nueina ). Aisku yra ir kitokiu, tikraja to zodzio prasme gerasirdziu vaiku, nera visi ziaurus ir pikti .

Uzuojauta vaikuciui.
Sunku suprasti is aprasymo, kuo isskirtine jo isore. Gal plastine operacija galetu pakoreguoti ka nors?

Tiesa sakant, plastine operacija gal ir padetu, bet tada vaika reiketu "sutverti" is naujo. Pabandysiu trumpai aprasyti jo isvaizda: jam 9, taciau atrodo kaip 14 metu paauglys, tuo tarpu bendravimas jo kaip 9 metu vaiko, todel daznai jis atrodo kaip protiskai atsilikes; jo ligai budingas bruozas - riebalinio sluoksnio nebuvimas, yra tik hipertrofuoti raumenys, padidintos galunes; kitas ligai budingas bruozas - odos patologija, labai ryski pigmentacija; zvairumas; ir dar aibe kitu isvaizdos defektu. Na ir kas, kad jis labai geros sirdies, demesingas ir uzjauciantis kitus vaikas, taciau svetimi zmones vertina kitus pirmiausiai pagal isvaizda. Kaip man sumazinti jo pergyvenimus del savo isvaizdos??

Manau, psichologas galetu padet. Intuityviai jauciu, kad turetu pagelbeti mazas draugu rato kurimas - gal yra panasaus amziaus vaiku, su kuriu tevais bendraujate seimomis? Tiesiog rasti, kad jis pajustu, kad ji vertina ne tik seima. Kazkaip skatinti tas draugystes? pvz., jei kuris is tevu turite idomia profesija, apie ja papasakotumete vaiko klaseje, ir taip uzsimegstu glaudesnis rysys?

Gal jis lanko koki bureli? Kiekvienam is musu svarbu suvokti, kad priklausai kazkokiai grupei - seimai, draugams.

Nors is esmes - juk ir paprasti eiliniai vaikai daznai kencia nuo neadekvaciai suvokiamos savo isvaizdos - kiek mergiociu zalojasi anoreksijom ir isitikinimais, kad yra baidykles. Todel manau, kad saves vertinimas yra psichologinis dalykas - jei jis suvoks save kaip normalu/laiminga zmogu, jam bus lengviau. Aisku, nuo to aplinkiniu stebeilejimosi nesumazes - bet ji lengviau pakelti.

Taip, visiskai sutinku.

Sveika Cleo Stiprybės tau ir tavo šeimai Patikėk manim, aš žinau ką reiškia integracija į visuomenę
Pilnai sutinku su tuo, ką parašė Prabėgom, jums tikrai reikėtų sukurti savo draugų ratą, kuriam vaikutis jaustųsi saugus. O nuo bjaurių ir piktų žmonių, kurie ne taip pasižiūrės, ne tą pasakys, neapsisaugosi niekaip. Tokius reikia ignoruoti

CLEO, apie integracija siek tiek diskutuota cia

Aciu bim bam bam uz nuoroda - labai idomu buvo paskaityti. Del integracijos lyg ir aisku, tam reikia laiko ir musu - VISUOMENES - dideliu pastangu. As pati, budama neigalaus vaiko mama, ar netgi grupe tokiu kaip as, pacios tu "integracijos procesu" nepaspartinsime, galime tik siek tiek itakoti savo aplinka, todel pirmiausia ka mes galime padaryti del savo vaiku - tai padeti jiems patiems susigyventi su savo isskirtinumu, kovoti uz savo egzistencija, teises ir ismokyti "isgyventi" siame ziauriame pasaulyje. Kai vaikui nera psichines negalios tai, manau, dar sunkiau, nes jis pilnai suvokia tai, kas vyksta jo gyvenime. Tai kaip galetumem ko efektyviau padeti savo vaikuciams? Banalus posakis "nekreipk demesio" nebetinka. Reikia kazkokiu siltu, paprastu zodziu, palaikimo ir begalines meiles.