Šeima jau toks daiktas, kad susituokus turi derintis vienas prie kito - padidėja draugų ratas, padvigubėja giminė, savaime suprantama atsiranda ir kiti tėvai. Jeigu iki vedybų nekildavo klausimas, kur sutiksiu gražiausias metų šventes Kelėdas, tai dabar jau kyla toks klausimas

Aišku, kad aš noriu pas saviškius, o vyras pas savus tėvus. Natūralu

Žinoma galima sutarti vieną dieną praleisti pas vienus, kitą pas kitus, bet čia tik dalis klausimo.
Kaip jums yra, mielosios, ar noriai važiuojate pas vyro tėvus, ar tik dėl to, kad reikia? Aš pavyzdžiui nieko prieš juos neturiu - jie mieli, faini, myli savo sūnų, mane, manau, irgi. Bet vat praleisti pas juos keles dieneles kažkaip manęs netraukia - ne namai ir tiek. Todėl pati to nenorėdama sau pripažinti prigalvoju priežasčių, kodėl negaliu būti ten ilgiau, ir tempiu vyrą važiuoti namo:) Jau pradedu galvoti, kad įsikalbėjau pati sau tai, bet nieko padaryti negaliu...