Nojuko gimimo istorija
Po ilgos draugystės pagaliau nusprendėm su tavo tėveliu įteisinti mūsų santykius. Tai įvyko 2004m liepos 24d. Atšokom gana linksmai su artimiausiais draugais ir giminėm. O po vestuvių išvažiavom į povestuvinę kelionę. Ir kuo toliau, tuo dažniau pradėjom su tavo tėveliu šnekėtis apie tai, kad gal jau laikas susilaukti vaikelio.
2006m kovo mėnesį prasidėjo planavimai. Ilgai laukti neteko. Jau kitą mėnesį pastebėjau kažką keisto. Pradėjau žiauriai norėti silkės, nesvarbu kokiam pavidale, ar išdorota, ar su daržovėm troškinta, nesvarbu, svarbu silkė. Tai buvo pirmas įtarymas, kad gal jau mums pavyko. Dar vienas atsitikimas, pastūmęs mane pagaliau nusipirkti testą - grynai po mūsų langais praskridęs gandras. Ant sekančios dienos aš jau neištvėriau ir nubėgau nupirkti neštumo testą. Kaip mano širdelė ir nujautė, jis buvo teigiamas. Mes buvom be galo laimingi, skraidėm ant laimės sparnų, bet deja, ta laimė truko neilgai. Po kelių savaičių mūsų mažas žirniukas pabėgo. Buvo labai sunku. Skausmas draskė krūtinę, visas pasaulis buvo nemielas. Matyt nelemta tau buvo gimti gruodį.
Po 3 mėnesių pertraukos mes su tavo tėveliu ryžomės pabandyti vėl. Labai svajojau, kad pavyks rugpjūtį pastot, nes labai norėjau, kad tu gimtum gegužį.
Nuo pat pradžių pradėjau kažką įtart, bet labai bijojau nusivilti, stengiausi per daug nieko nesitikėt. Bet vieną dieną, tai buvo rugpjūčio 31, paraginta draugių, darbo metu nubėgau į vaistinę neštumo testo. Tualete drebančiom rankom padariau testą. Tos kelios minutės atrodė kaip kelios valandos. Širdis atrodė iššoks iš krūtinės. Negalėjau patikėt tuo ką aš pamačiau. Pamačiau tą išsvajotą antrą juostelę. Bet jinai buvo tokia neryški, vos įžiūrima. Kad net nežinojau ar džiaugtis, ar liūdėt.
Visą naktį negalėjau ramiai miegot, vis žiūrėdavau į laikrodį, kada gi pagaliau rytas. 6 ryto negalėdama ilgiau laukt nubėgau į tualetą ir pasidariau iškart 2 testukus. Rezultato ilgai laukt neteko. Ir abu testukai parodė tą patį
Tačiau mes jautiem ne tik didžiulę laimę, bet ir baimę, kad tik nepasikartotų nelaimė. 
Bandžiau vyt visas blogas mintis šalin. Sunkiausia buvo tai, kad reikėjo dar apie 2 savaites laukt, kad tu paaugtum ir gydytoja galėtų patvirtinti neštumą ir pamatyt, kad tau viskas gerai.Pas gydytoją nuėjau, kai tau buvo 6,5 savaitės. Tu buvai dar toks mažiukas. Tada pirmą kartą išgirdau tavo širdies plakimą. Tai buvo nepakartojama. Išėjau iš gydytojas tokią laimingą, besišypsanti. Visą dieną nuo mano veido nedingo šypsena, norėjosi visam pasaulius išrėkt kokią aš laimingą, bet kol kas mes buvom nusprendę niekam nieko nesakyt. Norėjau dar palaukt kol tu dar paaugsi. Kitą dieną po apžiūros, ryte, pamačiau kraują.
Iš baimės net negalėjau pajudėt. Visas kūnas buvo tarsi sustingęs. Nieko nelaukdama nuvažiavau pas gydytoją. Aš taip bijojau, kad ta nelaimė nepasikartotų, kad visą kelią meldžiausi dievuliui ir prašiau jo, kad neatimtų tavęs iš manęs. Gydytoja, apžiūrėjus, išrašė hormoninius vaistukus ir jau po pietų kraujavimas liovėsi. Ačiū dievui, daugiau aš kraujo nemačiau. Beliko tik laukt tų išsvajotų 12 savaičių. O iki jų dar taip toli, net 6 savaitės.Tos 6 savaitės buvo tikra amžinybė. Per tas savaites kelis kartus važiavau į ligoninę tikrintis, nes vis neramu buvo kaip tu ten. Per tą laiką kankino pykinimas, migrenos skausmai ir žiaurus mieguistumas. Ateidavau iš darbo, pavalgydavau ir vos ne iškart užmigdavau, o ryte vos galėdavau akis atmerkt. Sunkiausia būdavo ryte, darbe, kai visi gerdavo kavą. Nerealiai pykindavo nuo kavos ir oro gaiviklio kvapo. Bet visi tie negerumai, galima sakyt, džiūgindavo mane, juk jei aš juos jaučiu, reiškias tau viskas gerai, tu augi ir vystaisi. Net 11 savaičių buvau nuvažiavus pas gydytoją, nes nebejaučiau blogumo. Tai jinai pradėjo juoktis iš manęs, pasakė, kad džiaugčiaus, kad blogumai praėjo.
Pagaliau sulaukiau lapkričio. Buvom su gydytoja susitarę, kad 12 savaičių atvažiuosiu į echoskopiją. Nuvažiavom kartu su tavo tėčiu. Tėtis irgi nekantravo su tavim susipažint. Paliginus su paskutiniu mūsų susitikimu tu buvai jau toks paaugęs, taip gražiai mojavai tėtukui, taip judinai kojytes. Tai buvo taip nuostabu, kad po to su nekantrumu laukdavau mūsų kitų susitikimų.
Mums net padovanojo tavo nuotraukėlę
Sulaukus 16 savaičių, laukiau kada tu su manim pasisveikinsi. Skaitydavau forume, kad tai viena, tai kita mamyte vis pasidžiaugdavo, kad pradėjo jausti judesius, o pas mane vis dar tyla. Pradėjau dar labiau laukti. Jau net tėtukas pradėjau tave ragint, kad pagaliau pakutentum mamai pilvuką, kad pasisveikintum su mumis, bet tu, matyt, buvai kitos nuomonės.
Viena mamytė buvo parašius, kad jai vaikiukas pradėdavo spardytis, kai ji suvalgydavo ką nors saldaus. Nusprendžiau pabandyt ir aš. Tai buvo gruodžio 7. Tau buvo lygiai 18 savaičių. Aš atsiguliau į lovą ir pradėjau valgyt šokoladą. Jau nebenoriu bet vis tiek valgau. Ir tik kažkokia silpna banga per pilvą nuėjo, šiek tiek vėliau dar kartą. Pagalvojau, kad gal tai žarnos, bet kai kitą vakarą ir vėl tai pajutau, supratau, kad tai tu mano gražuoli su mama pasisveikinai
. Taip laukdavau tų spyrių, jie suteigdavo man tiek džiaugsmo. Aš net kartais specialiai tave pakibindavau, kad tu man atsakytum. O pirmas pasisveikinimas su tėtuku buvo pats juokingiausias. Aš ramiai gulėjau ir žiūrėjau televizorių, o tėtukas vis tave kalbindavo, kažką pasakojo, o tu nekrust. Aš jam ir sakau, o tu ausį priglausk prie pilvo ir paklausyk ką jis ten daro. Ir tik tėtis prisiglaudė prie pilvo tu jam kaip spyrei į ausį, kad jis net pašoko iš netikėtumo. O šiaip tarp jūsų nuo pat pradžių buvo tam tikras ryšys. Tik tėtis grįždavo iš darbo ir pradėdavo tave kalbint tu iškart jam atsakydavai. Man kartais net skaudu būdavo, kad per visą dieną vos kelis kartus mane pakibindavai, o kai tik ateidavo tėtukas tai neįmanoma buvo tave nuramint. Vieną vakarą žiūrėjom su tėtuku juokingą laidą ir prisijuokėm iki tiek, kad man pradėjo pilvą skaudėt, atrodė tarsi būtų pilvo raumenys patempti, niekaip negalėjau atpalaiduot. Ant ryto nuvažiavau pas gydytoją. Apžiūrėjus, pasakė, kad geriausia man būtų kokią savaitę pagulėt ligoninei ir pailsėt. Nes taip galėjo būt nuo įtampos, pervargimo. Taip aš pirmą kartą gyvenime pakliuvau į ligoninę. Tada tau buvo 19 savaičių.
Ligoninėje per apžiūrą man pasakė, kad tikriausiai gims berniukas.
Labai apsidžiaugiau, nes visada svajojau apie pirmą berniuką. Ten jaučiausi saugi, nes jei kas atsitiktų šalia yra daktarai ir man padės. Todėl kaip bebūtų keista, bet namo visiškai nenorėjau. Netgi tada kai išsiprašiau kelioms valandoms namo skaičiavau minutes kada gi jau grįšim į ligoninę. Bet visą laiką gi negalėjau likt ligoninėje, todėl teko grįžt namo, prie ankstesnio gyvenimo. Grįžus stengiausi kuo daugiau gulėti, nes tik gulint nekietėdavo pilvas. Gerai, kad kaip tik į darbą nereikėjo, nes Kalėdos, Naujieji metai, galėjau pailsėt, atsigaut, pilvuką paaugint. Prieš grįžtant į darbą va tokį arbūziuką užauginau 
O jau nuo kovo 8 dienos, išėjus dekretinių, pastebėjau, kad pilvo kietėjimai manęs nebevargina. Matyt poilsis ir pavasariškas oras padarė savo. Dingo stresas, nuovargis. Liko tik džiaugsmas ir laukimas ateinančio stebuklo.
Kad nenuobodžiaut namie pradėjau lankyt nėščiųjų mankštas. Pirmadieniai ir trečiadieniais eidavau į baseiną, o antradieniais ir ketvirtadieniais į aerobiką. Labai džiaugiuosi, kad nesuabejojau ir nuėjau į šiuos užsiėmimus. Labiausiai patikdavo baseinas ir ne tik man, bet ir tau. Mankštindavomės vandeny kartu. Tik įlįsdavau į vandenį tu iškart dūkti pradėdavai. Aš plūduriuodavau, judindama rankas ir kojas į šonus, ir tu tą patį darydavai pilvuke. Dar vienas geras baseino poveikis sumažėdavo apkrova nugarai, nes nesijausdavo pilvo svoris. O jau išlipus taip nusverdavo, kad kažkiek eidavau pasilenkus. Tikrai nemažas pilvukas buvo. Matyt miegai erdvę.
Kadangi baseinas ir aerobika būdavo po pietų, tai vakarus leisdavom su tėtuku kartu. Daug važinėdavom. Tai į gamtą kur, tai prie kokio ežero, tai pas draugus. O kol tėtukas dirbdavo, o į mankštas nereikėdavo, ruošdavau tau kraitelį. Kad tau gimus, nieko nepritruktų. Vienu žodžiu, namie būdavom mažai. Tai laikas pralėkė akimirksnių.
Maždaug 36-37 neštumo savaitę kaimynė pasiūlė padaryt pilvuko fotosesiją, įamžinti tave pilvuke. Aš sutikau. Nuotraukos išėjo tikrai fantastiškos. Dabar žiūrėdama negaliu patikėt, kad buvo toks didžiulis pilvas.
Laikas prabėgo labai greitai. Ir atėjo gegužė. Visą neštumą bijojau pagimdyt anksčiau laiko. Vis skaičiuodavau dienas, kada pagaliau ateis gegužė. Kažkaip net lengviau atsiviepiau kai atėjo gegužės 1. Teoriškai kaip ir galima jau būtų gimdyt. Tai galėjo prasidėt bet kurią minutę. Bet tu neskubėjai ir ramiai sau tūnojai šiltai pilvuke.
Pagal gydytojos paskaičiavimus buvo nustatyta gimdymo data gegužės 10. Laikas artėjo, bet jokių požymių, pamaudinimų, nieko. Forume merginos vieną po kitos tik gimdydavo, dalindavosi įspūdžiais, laikydavom kumštelius už kitas gimdančias, pasitikdavome grįžtančias, o tu kai tupėjai sau ramiai, nerodydamas jokių ženklų, kad jau ruošies gimti, taip ir tupėjai. Tas laukimas vedė iš proto. Telefonas nenutildavo, o juk dar net ne laikas, o kas bus toliau. Jau net pradėjau kalbint tave, kad lįstum greičiau iš ten, kad labai norim su tėveliu greičiau su tavim susitikt, bet tu vis tiek neskubėjai. O aš vis pūčiausi
Gegužės 10 dieną, buvo ketvirtadienis, man buvo paskirtas susitikimas su daktare. Po apžiūros pasakė, kad jau 2 cm atsidarymas ir kaip ir greitų laikų turėčiau su tavim susitikt. Davė tau laiko tik iki pirmadienio. Jei iki pirmadienio nepradėčiau gimdyt, tai tą dieną reiks atvažiuot su tašėm, nes tu nemažas pilvuke užaugai ir kuo ilgiau tu dar ten tupėsi, tuo sunkiau man bus pagimdyt. Labiausiai tuo nenorėjau. Norėjau, kad viskas prasidėtų netikėtai ir be jokių daktarų įsikyšimų. Po gydytojos pakrapštimų po to visą dieną ir vakarą skaudėjo pilvo apačią. Maudė, suko, niekaip negalėjau sau vietos rast. Jau galvojau prasidėjo, bet ... atsikėlus iš ryto visi skausmai dingo. Ir vėl tas nelemtas laukimas, begaliniai telefono skambučiai ir vis tas pats klausymas: Gal jau? varė mane į neviltį. Tik vienas dalykas guodė, kad visą gyvenimą nėščia juk nevaikščiosiu. Anksčiau ar vėliau vis tiek pagimdysiu. O tavo tetutė juokaudavo, kad tu tiesiog lauki Eurovizijos finalo ir tada išlįsi.
Penktadienis irgi praėjo ramiai, be jokių netikrų pavojų. Vis dar laukiau ir parašiau tavęs, kad nedelstum. Kad tik nereiktų tave per prievartą iš ten krapštyt.
Šeštadienį nusprendėm su tavo tėtuku ir močiute nuvažiuoti į turgų ir supirkt paskutiniu reikalingus daiktus, o prie to pačio ir prasiblaškyt, kad tik nereiktų sėdėt namie. Vairavau aš pati. Tėtukas juokaudavo, kad jei kiti vairuotojai pamatytų su kokiu pilvu aš vairuoju iškart praleidinėtų. Bet man patikdavo vairuot, net sakiau, kad gimdyt galėsiu pati nuvažiuot
. Pilvas man tikrai netrukdė. Visą dieną prabuvau ant kojų. Daug visko nuveikėm. Grįžus namo pridariau tinginio ir svajojau, kaip rytoj iš ryto kaposiu su arbata. Atėjo vakaras, vis dar jokių ženklų, kad šiandien gimdysiu nebuvo. Tai nuėjom gult. Kaip tik tą vakarą rodė Eurovizijos finalą. Pažiūrėjau Euroviziją ir jau ruošiausi miegot, bet dar prieš miegą nusprendžiau nueit į tualetą. Atsikėlus pajaučiau kaip kažkas per kojas bėga. Nu galvoju, jau visai, net iki tualeto negaliu nueit, šlapimo pūslė jau nelaiko. Bet nuėjus iki tualeto supratau, kad tai ne šlapimas, o vaisiaus vandenys. Per visą kūną šiurpuliukai nuėjo, širdis pradėjo smarkiai plakt, šaltas prakaitas išmušė. Pagalvojau tikriausiai jau. Dievulėliau, kaip bijau. Bet atgal kelio nėra. Grįžau į lovą ir galvoju ir kas toliau. Ką toliau daryt. Visai pasimečiau. Ir guliu sau toliau apšalus. Po kelių minučių galvoju, gal pasivaideno, atsikeliu vėl ir vėl vandenukas šliukšteli ir vėl atsisėdau. Ir tai kelis kartus, kol pajutau maudžianti skausmą, supratau, kad tai sąrėmiai. Atsiguliau ir skaičiuoju sąrėmius. Lygtais reguliarus, kas 7-10 minučių. Galvoju, gal eit jau gydytojau skambint, o gal netikri sąrėmiai, juk pirmą valandą nakties, nedrąsu. Prisiminiau, kad merginos forume rašė kaip patikrint ar sąrėmiai tikri. Reikia eit į dušą. Jei po dušo maudimas nesiliaus, reiškias tikri. Taip ir padariau. Nuėjau į dušą, pasilepinau karštų vandenių ir grįžau į lovą. Bet skausmas nedingo ir vandenys vis po biški vis lašėjo. Supratau, kad viskas tikra, neparuošiamieji. Pažadinau tavo tėtuką ir pasakiau, kad jau. Tada puolėm kartu lakstyt, paskutinius daiktus rinkt. Po to kažkaip apsiraminom, atsisėdom išgėrėm arbatos ir apie 4 valandą ryto išdrįsau paskambint gydytojai. Gydytoja pasakė važiuot į priimamąjį ir po apžiūros jai paskambint.
Tą rytą buvo didelis rūkas, o diena buvo saulėta ir graži. Girdėjau kaip čiulbėjo paukščiukai. Už lango buvo tikras pavasaris.
Apie 5 valandą ryte jau buvom priimamajame. Po apžiūros, kaip ir tarėmės, paskambinau vėl gydytojai. Tik šnekėjo jinai jau ne su manim, o su mane apžiūrėjusia gydytoja. Iš jų pokalbio supratau, kad gimdymas tikrai prasidėjo ir jau šiandien aš su tavim susitiksiu. Po visų procedūrų mane palydėjo į gimdyklą. Einant į gimdyklą išgirdau, kaip šaukė iš skausmo moteris. Nuo tų šauksmų mane apėmė siaubas. Iš baimės pradėjau visą drebėt. Niekaip negalėjau liautis.
Skausmai vis stiprėjo ir vandenys vis šliukštelėdavo. Kol leido vaikštinėjau, šokinėjau ant kamuolio. Vėliau atėjo gydytoja ir prijungė aparatus, kad galėtų stebėt tavo širdies plakimą ir sąrėmius. Kažkaip nesitikėjau, kad skausmas bus toks nepakeliamas ir kol buvo dar ne per vėlu paprašiau epidūrinės nejautros. O jau kai padarė epidūrinę nejautrą, likusi laiką, iki pilno atsidarymo, pragulėjau ant gimdymo stalo. Kaip supratau kaklelis atsidarinėjo labai lietai, todėl gavau dozę skatinamųjų. Tarpuose tarp kaklelio patikrinimo snausdavau arba kalbėdavau su akušere, su gydytoja. Galima sakyt pilno atidarymo laukiau gan linksmai. Be jokio skausmo.
14 valandą jau buvo pilnas atsidarymas. Kaip skaičiau internete, kad nuo pilno atsidarymo iki gimdymo pabaigos praeina apie pusvalandį, gal šiek tiek ilgiau. Apsidžiaugiau ir pagalvojau, kad iki 15 valandos turėtų viskas baigtis. Bet ... Ir 14:30 dar vis bandau stumt, pabaigos nesimato. 15 valandą tas pats. Suprantu, kad kažkas negerai, nes vis ateina kitas gydytojas, kažką su mano gydytoja pasikalba, mane apžiūri ir jokių pasikeitimų, pabaigos nesimato. Taip buvo atėję kažkur 3 ar 4 gydytojai. Išgirdau, kad tu neteisingai įsitaisei ir visi tie gydytojai bandė tave pasukt, kad įstatytum taisyklingai galvytę. Kaip supratau nei vienam nepavyko to padaryt. Man buvo pasakyta, kad kai tik ateidavo sąrėmis, jį perkentėčiau ir nestumčiau. Tas buvo sunkiausia. Iš skausmo galvojau išprotėsiu. Gerai, kad visą tą laiką tavo tėtukas buvo šalia ir palaikė mane, padrąsindavo. Kaip po to jis man sakė, kad nesitikėjo, kad aš tokia stipri, kad aš jam vos nesulaužiau rankos per tuos skausmingus sąrėmius, bet jis net necyptelėjo
. Matė, kad man sunku. Apie 16 valandą aš jau jaučiausi išsekus, nebeturėjau jėgų net stumt. Atsimenu, kad tik prašiau, kad darytų cezario pjūvį, nes aš nebeištversiu. Tai ir buvo nuspręsta. Mane pradėjo ruošti operacijai. Vienintelė paguoda buvo, kad tu jauteisi gerai. Man suleido vaistus ir iki pusės nieko nejutau, kojos buvo kaip svetimos. Apie 17 valandą jau buvau operacinei. Tavo tėtuko šalia nebuvo, jis lauke už durų.
Ilgai laukti nereikėjo. Po 20 minučių pajutau didžiulį palengvėjimą (tiesioginę šio žodžio prasmę), pajutau kaip tave ištraukė. Pagaliau išgirdau taip laukta tavo verksmą.
Tai buvo 17 valandą 21 minutę. Net dabar kaip prisimenu ašaros kaupiasi. Verkiau kaip Magdalena. 
Niekaip negalėjau sustot, ašaros pačios riedėjo. Atsimenu, gydytoja sakė, kad tokio skardžiabalsio dar nėra girdėjus. Svėrei 3540 gramų ir buvau 52 cm ūgio. Iškart tave išnešė apvalyt, pamatuot, pasvert ir suvystyt. Man, dar gulinčiai ant operacinio stalo, atnešė tave jau švaruti ir gražuti. O vėliau nunešė tave susipažinti ir su tavo tėtuku.
Sekantis mūsų susitikimas buvo kitą dieną po pietų, kai tave atnešė maitint ir daugiau mes su tavim nebesiskyrėm. Ir tikiuosi niekada neišsiskirsime.
Tavo pirma nuotrauka: 
O dabar tu jau va toks didelis:
Myliu Tave ir visada mylėsiu O dabar tu jau va toks didelis:
