Mano nėščia sesuo serga bulimija

. Ta liga ją kankina jau 8 metai. Buvo geresnių periodų, kai jau atrodydavo, kad ji sugeba su savimi tvarkytis, bet buvo ir labai liūdnų, kai jai viskas atrodydavo beprasmiška, o nuolatinis alkis, mintys apie maistą, besaikis valgymas ir vėmimas, kurį stengdavosi nuo visų nuslėpti, vesdavo į didžiausią neviltį. Šiaip ji daili ir liekna moteris - iš tų moterų, į kurias vyrai atsisuka gatvėje. Iki nėštumo sportavo, labai save prižiūrėjo, bet va nuo pat pradžios nėštumo labai sparčiai pradėjo augti svoris

. Neseniai ji man pasiskundė, kad negali žiūrėti į save taip greitai storėjančią, todėl baiminasi, kad vėl prasidės bulimijos priepuoliai ir nežino, kaip jų išvengti. Vienžo, pati su savimi nesusitvarko. Kažkada dėl šitos bėdos lankėsi pas psichologą, bet jis jai nesugebėjo padėti. Tėvai išvis nesupranta, kas čia per liga ir kategoriškai siūlo nustoti užsiiminėti nesąmonėmis (čia apie vėmimą

). Vyras apeliuoja į jos sąžinę, turėdamas galvoje, kad dabar ji turi galvoti apie vaikutį. O aš mąstau, ar įmanoma dar kaip nors jai pagelbėti

. Gal kas turit kokių protingų minčių?