Įkraunama...
Įkraunama...

Aukso viduriukas tarp meilės ir lepinimo

O as savaji pastoviai lepinu smile.gif Jis mano mazasis princas
Atsakyti
QUOTE(Anette @ 2012 04 13, 21:09)
Man vaiko lepinimas yra padarymas už jį to, ką pats sugeba padaryti: apsirengti, pasiimti šakutę prieš sėdant prie stalo, susidėti žaislus, knygas į vietą, nusiprausti, atsinešti ką nors iš kito kambario ir taip toliau ir taip toliau.... Kai padarome daug darbelių už vaiką, jis įsisamonina,  kad pats nėra pajėgus nieko gero padaryti, o antra - kad tėvais galima pasinaudoti, manipuliuoti ir jiems komanduoti.
Vaiko mylavimas, jo norų paisymas - nėra lepinimas (nebent vaikas jums jau įsakinėja).

Prie to paties, jei vaikas nori, kad jį aprengtumėte, paduotumėte šakutę, nupraustumetė, atneštumėte... kai jis ir pats tai geba padaryti, jis šitaip siekia pajusti jūsų meilę. Lygiai taip pat žmona gali paprašyti vyro išvirti kavos, vyras žmonos – atnešti marškinius; tokios paslaugėlės yra meilės, dėmesio išraiška, ir nieko bendro su manipuliacija ar išnaudojimu neturi. Dėl komandavimo – aš kartais komanduoju vaikui, natūralu, kad tą patį gaunu atgal, juk aš esu bendravimo pavyzdys. Daugiau paprašau, mažiau įsakymų pati gaunu. Labai gražu stebėt, kaip mano paslaugumas vaikui grįžta atgal – padeda ir apsirengti, ir mano šiukšlę išmesti...
Išlepinti galime tuomet, kai duodame kažką kito VIETOJ to, ko vaikui reikia – naują žaislą vietoj meilaus bendravimo, pinigų vietoj kartu praleidžiamo laiko, saldainį vietoj šypsenos ir apkabinimo. Jei vaikas visa tai gauna IR jo poreikiai būna patenkinti, jis neišleps. Jis įgaus dosnumo, dėkingumo, džiaugsmo. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Pasėjęs šiurkštumą, šykštumą, tą vaike ir išugdysi (nebent kaip „piktžolės“ išaugs gerosios savybės smile.gif ).
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo šakute: 29 kovo 2016 - 01:22
QUOTE(šakute @ 2016 03 29, 02:21)
Prie to paties, jei vaikas nori, kad jį aprengtumėte, paduotumėte šakutę, nupraustumetė, atneštumėte... kai jis ir pats tai geba padaryti, jis šitaip siekia pajusti jūsų meilę. Lygiai taip pat žmona gali paprašyti vyro išvirti kavos, vyras žmonos – atnešti marškinius; tokios paslaugėlės yra meilės, dėmesio išraiška, ir nieko bendro su manipuliacija ar išnaudojimu neturi. Dėl komandavimo – aš kartais komanduoju vaikui, natūralu, kad tą patį gaunu atgal, juk aš esu bendravimo pavyzdys. Daugiau paprašau, mažiau įsakymų pati gaunu. Labai gražu stebėt, kaip mano paslaugumas vaikui grįžta atgal – padeda ir apsirengti, ir mano šiukšlę išmesti...
Išle[CODE]pinti galime tuomet, kai duodame kažką kito VIETOJ to, ko vaikui reikia – naują žaislą vietoj meilaus bendravimo, pinigų vietoj kartu praleidžiamo laiko, saldainį vietoj šypsenos ir apkabinimo. Jei vaikas visa tai gauna IR jo poreikiai būna patenkinti, jis neišleps. Jis įgaus dosnumo, dėkingumo, džiaugsmo. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Pasėjęs šiurkštumą, šykštumą, tą vaike ir išugdysi (nebent kaip „piktžolės“ išaugs gerosios savybės smile.gif ).

Oi tik nereikia,paims mielai tas vaikas pinigu ir apseis be apkabinimu biggrin.gif ,na jei fam vaikui daugiau nei kokie seseri
Atsakyti
QUOTE(karina @ 2003 06 13, 18:39)
Rasma, mes abi tuo klausimu su savo atzalelemis elgiames identiskai 8) Ir, tikrai, galiu pasakyti, jog sis elgesys visikai pasiteisino. ;) Kai vaikas jaucia nuolatini tavo rupesti ir meile, palaikyma ir tolerancija, jis tobuleja ir bando tyrineti pasauli.
Kas del nesiojimo, tai abi mano dukrytes vos tik ismokusios zengti pirmuosius zingsnelius, nepanoro buti nesiojamos (nors , kaip suprantate, visos salygos tam buvo sudarytos). Bandymai jas piimti ant ranku, baigdavosi argumentu "as pati!".  ;D Vyrenele jau imokykla ruosiasi,  buna kartais ir oziu (pas  ka ju nepasitaiko?) ??? ;D, bet kokia ji savarankiska ir drasi.
PS. O del nesiojimo (matyt skaudi tema man ;) ;D). Kai mazylei buvo 1.5men., aplanke vyro tetule, pirmiausia ispeike varda(bet tai praslinko pro ausis) ir kai pamate, kad mazyle laikau ant ranku, paklause su tokia nuostaba veide, lyg tai butu baisus nusikaltimas :o: "Tai jau pripratinai vaika ant ranku?" (mat jos dukte savo vaiku nuo gimimo praktiskai nenesiojo, o jau kitiems nei prisiliesti neleido!). Tai man buvo lyg slapiu skuduru per veida! :o :o :o

Lepinimas lepinimu, bet del nesiojimo, glaudimo prie saves pasisakysiu. Maziuka vaika yra net ne galima, o butina kuo dazniau glaust prie saves, nes kudikis yra bejegis padaras ir jis toki glaudima supranta kaip signala, kad jis nera paliktas vienas, yra, kas juo pasirupins. Tai teikia saugumo jausma. Vaikai, kurie uzauga neturedami to saugumo jausmo, turi paskui labai dideliu problemu uzauge. Butent tokiems vaikams issivysto tas vadinamas avoidant attachment, kada vaikas (o paskui ir suauges) negeba reiksti savo jausmu, yra emociskai saltas, neturi empatijos. Kartais tokie dalykai gali peraugt ir i sociopatija (bet cia jau ekstremalesnis atvejis.
Atsakyti