Kad mano vaikelis gali gimti anksčiau, net nepagalvodavau, todėl kai tą naktį dažnai ėjau į tualetą, pamaniau, kad turiu problemų su pūsle.
Tik vėliau supratau, kad vakare dažnai kietas pilvas buvo ne nuo paruošiamųjų sąrėmių. Iš ryto lyg ir buvo viskas gerai, ir gydytojui paskambinau tik vyro paraginta. Kai nuvažiavau pas gydytoją, jis apžiūrėjo pilvą, lyg ir viskas gerai, bet sako sėskis į kėdę, dar apžiūrėsiu. Ir ką gi... Jis man su šypsena sako, ponia, pasiimkit daiktus ir važiuokit į ligoninę, kaklelis atsivėręs jau 3 cm (nejaučiau nei menkiausio maudimo). Ir problemos ne su pūsle, o vandenys po truputį bėga! 
Pamenu kaip gydytojas paklausė, kodėl šypsausi? Atsakiau, kad dėl to, kad viskas man atrodo kaip filmas. Atėjusi į mašiną, vyrui pasakiau, kad reikia pasiimti daiktus ir važiuoti į ligoninę, nes jau gimdysiu. Jis nepatikėjo. 
Atsimenu, važiuojam namo ir abu burbam, tik neskubėti, dar reikia nupirkti to ir to, daiktai net nepradėti krauti. Gerai, kad draugė buvo davusi savo sąrašėli, ką reikia pasiimti, tai daiktus susidėjau greitai ir sąrašiuką vyrui įdaviau ką dar nupirkti.Į ligoninę nuvažiavom apie 13val, priėmime apžiūrėjo ir į gimdyklą. Tą dieną buvo likusi paskutinė laisva gimdykla. Po to ilgas laukimas. Nors gimdžiau net 5 savaitėmis anksčiau, dėmesio sulaukėm mažai. Per beveik 7val trukusį gimdymą apžiūrėjo tik vieną kartą ir vaikelio tonus klausė tik vieną kartą (neskaitant apžiūros priėmime). Pirmus sąrėmius jausti pradėjau apie 14 valandą. Žinojimas, kad stiprėjantis skausmas kažkada baigsis, suteikė stiprybės. Tas nusiteikimas padėjo iškentėti gimdymo skausmą ir nerėkti, juk suvokiau, kad nuo rėkimo lengviau ir greičiau niekas nevyks.
Paskambinau savo mamai, nes kiekvieną vakarą pasiskambinam. Paskambinau jai dieną, bet nesakiau, kad jau gimdau. Nenorėjau, kad jaudintųsi dėl priešlaikinio gimdymo. Kaip visada mama paklausė, ar juda vaikelis. Atsakiau: juda, juda. Dar pagalvojau, o kad žinotum, mama, kaip juda. Pakalbėjom kaip niekur nieko. Jau vakare, apie 22val, kai paskambinau vėl mamai ir pasakiau: Labas, močiute.- ji iškart viską suprato. Ir taip susijaudino. Net norėjo važiuot į ligoninę, vos atkalbėjau, sakau jau naktis, mažoji reanimacinės palatoj, jos nepamatysi, ir be to niekas jau neįleis. Tai mama negalėjo pusę nakties užmigti iš susijaudinimo.
Apie 19val pasakė, kad tuoj paklausys vaikelio tonus. Vyrui pasiūliau, kad kol klausys tonus, gali išeiti prasiblaškyt. Bet taip ir nesulaukėm, kol kas ateis. 20val keitėsi pamaina, aš nusprendžiau prigulti, nes visą laiką supausi ant kamuolio. Tik atsigulus, pajutau tokį spaudimą dubenyje, kas gimdė supras. Vyrui sakau pakviesk ką nors. Jis išeina į koridorių ir poste esančių sesučių paprašo, kad kas nors ateitų, nes kažkas vyksta (tikrai vyriškas prašymas
). Praėjo kelios minutės, niekas neateina. Aš jau panikuodama šaukiu, kad vyras kviestų ką nors. Jis vėl išeina į koridorių, poste esančių sesučių klausia ar ateis kas nors, ar ne? Jos nustebusios: O tai niekas neatėjo? Jau po antro prašymo į palatą labai greitai prigužėjo baltų chalatų. Gydytoja pažiūrėjo ir išgirdau jau matosi vaiko galvutė. Ir prasidėjo daryk tą, to nedaryk, lyg anksčiau niekas negalėjo pasakyt ką ir kaip. Aistutė gimė 20.32val. Paguldė ant pilvo, uždengė kažkokiu paklotu, sutvarkė virkštelę, susuko šiltai į užklotą ir išnešė į reanimacinę palatą, vyrui, stovinčiam prie durų, dar parodė. Aš savo kūdikėlio taip ir nemačiau ką tik gimusio 
, kaip dabar juokauju, kitą dieną galėjo bet ką man parodyt, būčiau priėmus kaip savo 
, nes net nemačiau kaip mano vaikas atrodo. Po visko visi balti chalatai taip pat staigiai dingo, kaip ir atsirado. Truputį atsigavusi guliu ir viskas kaip per miglą, lyg viską iš šalies matyčiau, toks nerealus jausmas krūtinėj buvo, kūnas lyg nutirpęs. Negalėjau patikėti, kad jau turim kūdikėlį. Visą naktį negalėjau užmigti, labai laukiau ryto kada galėsiu pamatyti savo mažylę 
. Kai pirmą kartą pamačiau tą mažą pumpurėlį dideliais žandukais, norėjosi verkti. Pirmą kartą priglaudus prie krūtinės užliejo toks malonus jausmas, tiesiog palaima. 
Pati maitinau 11 mėnesių, bet kai nesusitarėm, kad mamytei kąsti negalima, nutraukiau maitinimą. Dabar mažasis pumpurėlis jau sveria 12 kg ir yra 82 cm ūgio, su vis dar dideliais žandukais, kuriais visi labai stebisi. Mūsų Aistutė labai rami ir linksma mergaitė, moka išdarinėti įvairias mimikas, kurios labai linksmina aplinkinius.
