Mes vis dar Santariškėse, kol kas tik blogėja, po trylika priepolių kasdien
Dar be MR šiandien padarė KT tyrimą, pasitvirtino visa, kas buvo matyti MR metu, buvome pas genetikus, paėmė tyrimams kraują dėl citomegalo viruso ir kitų bjaurybių mandrais pavadinimais, dvi-trys savaitės laukti atsakymų
Blyn, o būklė blogėja. Nuėmė Trileptalį kaip netinkamą, Depakine irgi. Dabar duoda Topomaxą ir Nitrozepamą , praėjome hormonų terapiją (lašinėmis, metylprednilozonas ar kaip ten), nieko gero. Dar antibiotikų trečią kursą liepia gerti, mat KT metu pamatė ausies uždegimą...vis tas sinusitas savo daro...Kas baisiausia, matau, jog gydytojai nebeišmano ką daryti...analogiškai mano ta viltis irgi susvyruoja...
QUOTE(mameliukas @ 2009 05 14, 10:17)
pradžia visuomet sunki... aš nevalgiau ir nemiegojau kelias paras po pirmo dukros priepolio..... norėjos tik apkabinti savo vaiką ir raudoti , kartojan klausimą kodėl,, kodėl ,,, kodėl.... naktį sėdėdavau už rankos paėmus ir bliaudavau..... o paskui viskas stojosi į savo vėžes... diagnozė...vaistai.... ir tapo tai gyvenimo dalimi - EEg...kepenų fermentai...depakinas..... net ir pamiršti kad buvo sunku ir atrodė neįmanoma... lengva man kalbėti, kai viskas praeitį beveik....
Džiugu, kad Jums pavyko
Kiek laiko praėjo nuo pradžios, kol Jums vaistus parinko tinkamus? Gal kažką dar darėte, kažkam vežėte konsultuoti?QUOTE(vilkra @ 2009 05 14, 10:48)
Tai, vat. O per pirmą priepuolį tikrai baisu buvo... ir greitoji ..ir diagnozė... Ir supratimas , kad yra kaip yra. Reikia stengtis , kad nepasikartotų, mylėti vaiką ir neperlepint... 
Maniškis toks nenuorama, bet suprato vaikas, kad reikia ir gulėti išmokt ramiai, kai kažką daro, med. personalas- jam jau šeima, šiandien KT darant paprašiau nedaryti narkozės, kiek ten to brudo galima, sakau, pamėginkim, gal klausys, nustebau, gulėjo ramiai, nes REIKIA PASVEIKTI- kartojo... su ašarom akyse, bet ar turiu teisę aš netikėti?
Manau, ne.
