Sansara, servisu siaip laikais nebedovanoja

99 proc pinigus vokuose
Kas liecia fotografavima, tai pries gal pora metu visu arkliukas buvo "reportazine fotografija... gaudau tik naturalius kadrus.. nesikisu...nereguliuoju" ir kitos nesamones. Tuo "magisku" zodziu "reportazas" mosikuojama ir dabar. nors realiai, tai noredami kazka pasiekti fotografai ir nurodineja, ir reguliuoja, kad maza nepasirodo, nes kitu budu taip lengvai dabartines mados besivaikanciu jaunuju nepatenkinsi. Ir tam vadinamam "reportazui" pasiekti iprasta naudoti televykus - tipo fotografas atsitraukia is toliau, prizoomina ir "gaudo" sumustinius slemsciancius objektus.. arba "ateinancius/nueinancius", "pirstuku susikabinimus"... "detales"

Nu atseit patogu.. juk bluura zoomas padaro.... Bet is esmes, reportazas kaip tik daromas labiau ant plataus kampo, tik beda, kad nemoka to placiakampio suvaldyt - nes detaliu, liniju daug, bluuro nera ir t.t.

(kazkada kudroj buvo diskusija apie afigiena seminara vestuviu fotografams ir norintiems jais tapti. Ji vesti buvo nusamdytas rusas vestuviu fotografas, kuri menininku laike. Na as truputi pakritikavau sudaryta programa ir paklausiau organizatoriaus apie tai, kam reikalingi skirtingo zidinio nuotolio objektyvai fotografuojant tokius renginius. Na ir atsakymas buvo tiesiog techninis. O is tikruju esme juk ne tame). Dar yra vestuviu fotografu, kurie drista save vadinti menininkais, vadinti savo darbus "menine fotografija" ir kepti butent tokias nuotraukas, kaip sakiau. Taciau tai, kad jaunieji neziuri i objektyva, o tipo zaidzia, tipo linksmi ir krykstaujantys - tai visiskai nereiskia, kad tai yra reportazine fotografija, ir tuo labiau menine. Tikra menini reportaza sugeba LT padaryti tik KELI (2-3) fotografai (vienas is ju buvo a.a. Tomas Lopata, mires visai neseniai), kurie vestuves fotografuoja, o kiti - isvis mazai fotografuoja, arba vestuviu visai nefotografuoja. Reportazas - tai ir yra ivykio uzfiksavimas is sono.. neutraliai... parodant esminius akcentus.. tai klasikinis fotografavimas. Tai padaryti yra pakankamai nelengva. Meninis reportazas - tai priedo kas isvardinta - tai dar ir SAVO poziurio, SAVO ivertinimo pateikimas tai situacijai. Cia dar reikia sugebeti PAJAUSTI ir PERTEIKTI esminius nematerialius dalykus - itampa, baime, dziaugsma, gyvenima, mirti ir t.t. Sio zanro virtuozai, kaip jau minejau, sugeba dar ir savo poziuri parodyti - paironizuoti, pasidziaugti ir t.t. Tokiu fotografu - irgi kaip minejau vienetai. Tai padaryti yra labai sunku. Dar sunkiau - tai daryti keliasdesimt kartu i metus identiskose aplinkybese. Be to, labai daznai ir neverta. Nes, kad ir ka sakytu nuotakos apie nuotraukas, kad ir kaip stengtusi savo "didzia diena" padaryti unikalia - vistiek gaunasi praktiskai kaip ir visiems: tos pacios intrigos, ta pati busena, tos pacios vietos ir t.t. - nes tas pats mentalitetas. Ir nuotrauku nori tokiu paciu - kaip ir kitu

Tai yra naturalu, gyvenimiska, zmogiska ir tik laikas tai pakeis. Zinoma, yra isimciu, bet jos tik kad taisykle patvirtintu.
Taip kad kas nori fotografuoti vestuves linkiu ismokti nepriekaistingai valdyti technika, psichika ir tureti/atrasti/igyvendinti SAVO poziuri i vestuves, moketi "pagauti" sio reiskinio Esme ir Reiksme. Ir ne kompozu, rakursu gausa cia yra esme. Siais dalykais galima manipuliuoti tik kelis kartus - bet ne keliasdesimt, nes vistiek tai pataps sablonu. Na dar ir fizinis pasirengimas labai svarbus, bet cia priklauso nuo turimos technikos nemazai
p.s. dabar po kiekviena zinute prirasysiu, kad jei ka, as nepasikeles, ne arogantiskas, nieko nenorejau izeisti, kad mane ne visos/visi erzina, kad ir as erzinu, bet draugiskai, kad bendrauju cia todel, kad draugu turiu, kad man ne visvien del ju