QUOTE(Singerita @ 2010 03 12, 21:39)
Visada maniau, kad turint pinigų anksčiau ar vėliau vis vien nevaisingumas nugalimas, na ne iš pirmo, antro IVF .... tai iš 4, 5 ... O ši istorija parodo jog vis dėlto net pinigai nevisagaliai, nepaklūsta kartais likimas mūsų norams. Belieka palinkėti stiprybės ir kad pagaliau Dievas atidarytų jums langą, kai visas duris negailestingai užtrenkė.
Pati irgi tekėjau jauna, viskas atrodė dar prieš akis. Tuo tarpu dauguma grupiokių jau po antrą pasigimdė, o aš vis dar nepajudėjau iš mirties taško. Karjera irgi stovi, nes mintys tik apie nėštumus, juk va tuoj tuoj jau išeisiu į dekretą.

O vilties ir tikėjimo vis mažiau, jau nekalbant apie stebuklų laukimą, senai nebetikiu jais, nutinka jie, bet kažkur kitur, kažkam kitam...
Patikėk...kaip Tave suprantu, drauge... Pas mane sitaucija kiek panaši... ištekėjau pati pirma iš visų draugių, klasiokių ir grupiokių ir tik vienintelė likau be vaikų, kitos jau po 2, o tai ir po 3 turi, o man tas vienas nesišviečia...

Kartais pagalvoju, kad vis dėl to koks gyvenimas žiaurus, juk nieko neplanuoju, jokios karjeros, nieko naujo, nes jau taip pat tikiuosi į dekretą išeit...ir mintys išvien apie tai...apie vaikus...nėštumą...tas begalinis noras rodos pražudys... neprarandu vilties turėti vaikelį, nes juk viskas gerai, nėra prie ko prikibti, nėra priežasčių kodėl taip ilgai laukiu...bet jau pagalvoju apie įvaikinimą...niekada nebuvau pesimistė, niekada nenuleidžiu rankų, visada einu tikslo link, bet būna dienų kaip tyčia...krokodiliškos ašaros skruostais bėga ir tokia neviltis apima...nežinau net kodėl, gal dėl to, kad visą dieną viena ir jau į vakarą stogas važiuot pradėjo... Sorry, kad aš taip, bet kartais ir mane apima pyktis, neviltis, liūdesys...