QUOTE(*Agė* @ 2012 05 27, 12:43)
Aš manau, kad subobėjimas pasireiškia tada, kai mamytė turinti vaikelį gyvena tik vaikelio gyvenimą, praranda gebėjimą bendrauti su "ne tėvais". ....
vaikas apsileist irgi nepriežastis...
Sutinku. Tik norėčiau dar nuo savęs pridėti, kad
pirmus vaiko gyvenimo metus sunku yra turėti kitų interesų, išskyrus vaikelį ir namus. Nebent vaikas auginamas auklės, močiutės (arba periodiškai nuvežamas seneliams kokią savaitę-kitą pasisvečiuot), o namus tvarko namų tvarkytoja. O jeigu vaikas auga neramus, dažnai serga? Nežinau, man sąžinė neleistų numetinėt savo sergantį vaiką seneliams, o pati lėkt "pasitusint (kad tik neduok die nesubobėčiau).
Kas kita, kai vaikas jau ūgtelėjęs. Bet ir tai.... sąlyginai. Paimk iš darželio, nuvežk į būrelį, namuose užsiimk, į lauką kartu išeik, dar namų ūkį apeik. Ne tiek to laiko sau ir lieka. Nebent kaip minėjau, yra kam padeda. Bet ne visų pajamos leidžia samdyti auklę, seneliai taip pat ne geležinės sveikatos, vieni dirba, kiti slaugo savo senus tėvus.
Papildyta:
QUOTE(Mopsyte @ 2012 05 28, 20:37)
Nors as dar neturiu vaiku, bet negaliu neisikisti, idomia tema diskutuojate.

Tas subobejimas labai jau skirtingai suprantamas ir priklauso nuo daugelio faktoriu ir vienas is ju, bent jau as taip manau, zmogaus poziuris i gyvenima ir jo gyvenimo budas. Palyginimui galiu pasakyti, kad turiu pusesere ir skirtumas tarp musu tik 9 menesiai, bet paziurejus i mus kartu, pasakytumei, kad 9 metai. Abiems jau virs 30 metu...as esu sportiska, turiu veiklos, darbas, mokslai, keliones ir t.t.................o jai nieko nereikia, niekas neidomu, po menesio sportuoti" pavargo", darbas, puodai, savaitgali - kaimas......net apsirengimo stilius toks bobiskas pasidare.....taip kad....
Palik savo postą čia, kai turėsi bent vieną vaiką. Pažiūrėsim, ar požiūris į mamystę kažkiek pasikeitė