kaip "nesubobėti" atsiradus vaikeliui?

mhm, manau reikia rasti atspirti. gal dar laiko priimti sprendimams reikia. kazkaip viskas dar pakibe ore. tas nedziuginantis permainu metas..




aciu. panasu, kad rasai i situacija zvelgdama laiko perspektyvoje. grizai i darba, isiliejai i kolektyva, numetei svori. tikiu, man irgi viskas taip bus. tiesiog prioblema labiau yra cia ir dabar. pilkoj kasdienybej. o kai vyras is darbo grizta 23 valanda, o tada krinta miegoti - visai enkaltinu tu apaugusiu taukuciais ir prizelusiom pazastim. nes mano leliukas reikia nuo ryto iki vakaro tai tos pora valandu kurias jis miega man vos vos uztenka pavalgyt, isskalbt rubelius ir kt mamos rupesciai. aisku, stengiuos save susitvarkyt. bet tai en tas kai eini i darba.

palikt maziuka auklei?? kazkoks nesveikas motiniskas instinktas dar veikia - negaleciau net savo mamai pailkt. bet praeis. manau po menesio poros atsigausiu.. maziuke dar dukryte labai.

Papildyta:


o is kur fiziskai rasti jegu? kai vaikutis neramus, kai sergantis kai nemiega naktimis? taukus ir pazastis galima susitvarkyti. bet tuo idomi-neidomi neapsiriboja. va tai ir turejau omenyje skelbdama tema - ka daryti kad nuo ryto iki vakaro triusdama su savo kudikiu butum vyrui idomi.. kaip ensubobeti. kokie tie bendri salycio taskai?

Labas
Aš norėjau pasakyti, kad turbūt kiekviena moteris (arba bent daugelis) po gimdymo jačiasi taip, lyg visas pasaulis aplink pasikeitė, ir ne visada į gerąją pusę.. Kai pagimdžiau dukrytę, mėnesį laiko išvis negalėjau kalbėti net telefonu, nes kas tik paklausdavo kaip jaučiuosi, pradėdavau žliumbti Gimdymas buvo ganėtinai sunkus (dėl gresiančio neišgyvenimo, teko skubiai operuoti), gal tas ir įtakojo, bet mūsų santykiai su vyru labai smarkiai pašlijo.. Verkdavau nuo ryto iki vakaro, net nežinau dėl kokių priežąsčių.. o juk buvo ir vyresnėlis sūnus, kurį teko žiūrėti.. Vyras dirbo, man praktiškai niekuo nepadėdavo, o dar po kelių savaičių man kilo komplikacijos, dėl kurių turėjau labai daug vargo Žodžiu jaučiausi turbūt dar blogiau nei temos autorė.. bet.. kai savijauta (fiziškai sustiprėjau) pagerėjo, pradėjau dažniau vaikščioti su mažyle lauke. Kadangi draugių aplink neturiu, tai stumdydavau vežimą viena, arba su sūneliu.. Pasiilgusi bendradarbių, užsukdavau ir į darbą ir joms įdomu būdavo leliuką pamatyti, ir man džiugu pasirodyti Kažkaip po truputį išbridau iš tos nevilties, kad esu niekam nereikalinga. Ir supratau vieną, kad gyvenime esu labai, labai REIKALINGA SAVO VAIKAMS.. Jau daug laiko praėjo. Su vyru santykiai pagerėjo (matyt abu išgyvenom pogimdyvinę depresiją ), laukdama jo grįžtančio iš darbo ir labiau pasigražinu ir kartais pasipuošiu neįprastai O dukrytė džiugina kiekvieną dieną, parodydama ką nors naujo, ir tardama pirmuosius žodžius.. Tai tikrai nepakartojama Manau atperka visus vargelius.. na aišku manoji tai daug nepakartojamo ir negero moka padaryti, bet čia juk vaikai
Linkiu temos autorei didesnio pasitikėjimo savimi, ir svarbiausia, kai vyras pamatys, kad mylite save, rūpinatės ir pasitikite, tada ir jis pasikeis jūsų atžvilgiu
SĖKMĖS

subobet, gal nesubobejau, bet laiko sau beveik nerandu palyginus kiek anksciau skirdavau sau, minimum ka speju tai nulekt iki soliariumo pasikaitint kol dukryte miega, siaip visa savo laika su dukryte bunu, nei minutei vienos nepalieku

dziaugiuos, kad santykiai su vyru pasitaise. vis tik nelengva prarasti mylima zmogu. drauga. nors siuo gyvenimo periodu ir elgiasi toli grazu ne kaip draugas. bet turbut jam pogimdyvine depresija

Visu pirma, turi buti idomi ne vyrui, o sau!!!! Juk priziurime save ne del ju.. o gal klystu?
Mano antras vaikas 9 menesius nemiegojo. Vyras tuomet "priziurejo" pametinke sese, o as likau kitam kambaryje su sunum. Nakti keldavosi kas 30 min. Diena prasidedavo 4.30 As ji pamaitindavau ir sesdavau prie kompo, nes darbas toks... Padirbejus apie 2 val vel ji pamaitindavau ir tada dar pora val abu pamiegodavom. Apie 9 visi atsikeldavom. Pusryciai. Po ju visi sportuojam: pilvo presas, atsitupimai ir kiti malonumai, nes svorio buvau +35kg priaugusi. Vaikai netrukde visai, jiems net patiko. Po to pietus, sunus lauke pamiegodavo, pribegom padirbedavau prisedus prie kompo. Namus sutvarkydavau, islygindavau, su vaikais pazaisdavau, vakare i sporto kluba vaziuodavau ir taip kaip vovere rate. Pas mane kiekviena minute isnaudota buvo, gal del to net minties nekilo, jog galeciau subobeti. Beje, laiko vyrui taip pat buvo. Aisku, po pusmecio nuo nedamiegojimo stogas vaziavo, vat tada susiradau aukle 3-4 val per diena, per kurias as miegodavau.

Didziausia manau jusu klaida ir yra galvojimas "oi, kad tik vyrui patikciau, oi, kad tik vyras man padetu" Atstokit jus nuo tu vyru! Ka darytumet jei vyras nepadetu? Nejau gyvenimas jo nepadejimu ir baigtusi?
Be to, patikti reikia ne tik savam vyrui, bet ir visiems kitiems vyras!

Sweika.O is kur tu?
Palaikyciau kompanija mano mazei dar ti 7 dienos sendien, bet esam abi labai draugiskos, ir galetumem wezimukus stumdyt kartu
siaip yra iwairiausiu mamyciu klubu, ten uzsiemimu tikrai gali susirasti, ir patarimu, ir siaip paplepejimu.....

Akva, sauni Tu moteris. stipri. aciu, akd parasei.. Nadezda, kaip miela.. as gyvenu santariskese. o tu? sveikinu gimus mergytei

Dryzuota, kaip tavo nuotaikos dabar? Ar pagerejo?

Viskas praeinama, man irgi daug buvo visko, bet su laiku pasimirsta tie sunkumai. Susirask drauge, su ja bus daug linksmiau, turesi pasipasakoti kam savo vargus, dziaugsmus ir isgyvenimus. Auksciau galva

prisiminiau, kad esu uzvedusi tokia tema. stai jau 7 menesiai po gimdymo.daug ka alikas pakeicia. mano dukra sacvarankiskas pilietis, su ja jau ir islekt kur galima (ka tik ilsejomes pora savaiteliu Barselonoje), jau ir kazkas idomu, jau ir pabut be papuko gali pusvalanduka.. vis tik kai prisimenu tie pirmi menesiai kazkoks kosmaras.

aisku, ilgiuos darbo ir veiklos. taciau tuo paciu zinau, kad mazes ne uz ka niekam dar nepalikciau. tai ir nesiskundziu labai..

Aš jaučiu, kad prasideda kartais vadinamasis bobėjimas man. Sugebu nuo ryto iki vakaro pravaikštiot su pižama ir šiaip mąstysena bambekliška pasidarė. Labai stengiuosi kažką keisti, nuėjau į kirpyklą, tai savaitę čiustinausi, o paskui vėl kaip šušara vaikštau Nu žodžiu, man kažkaip bangom tas bobėjimas išlenda...

Skaičiau ir taip ir anaip, galvoju kas tas alikas... Vyro vardas, ar kaip... temoj lyg ir neminėtas... Paskui tik susipratau, kad čia laikas

Noreciau pasidziaugti, kad temos autorei jau daug geriau

O siaip manau, kad viskas priklauso nuo pacios moters, yra tokiu, kurios net nepagimdziusios virsta "bobomis" (labai baisus zodis), o yra tokiu, kurios ir turincios keturis vaikus islieka idomios ir sau ir vyrui ir aplinkiniams. Aisku, tas periodas kai paskesti vystykluose su mazais leliukais neisvengiamas, bet jis labai greit praeina, tereikia ji isgyventi ir vel atrasti savyje moteri, pamilti pasikeitimus juk tai tik privalumai - tu tapai mama, taigi realizavai save naujoje srityje.

Sekmes visoms isgyventi ta sunku pirmu menesiu laikotarpi, VISKAS PRAEINA