Autistukai - 4

Na, Lietuvoje 70-čiui ko gero dar nei vienam nediagnozavo. Nelabai tokio amžiaus žmogui jau ir rūpėtų oficialiai tapti autistu.
Aspergeriai dažnai diagnozuojami jau gerokai paaugę.



Kalba buvo apie mišrų ir įvairiapusį raidos sutrikimą.
Specifiniai mišrūs raidos sutrikimai (pagal TLK10 - F83).
Įvairiapusiai raidos sutrikimai (pagal TLK10 - F84 (F84.0-F84.9) - autizmo spektro diagnozės. Iš čia ne bet kurią diagnozę turint, priklauso neįgalumas.
Pvz. F84.8 - Kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai - priklauso, o F84.9 - Nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas - nepriklauso. Pastarąją diagnozę pastaruoju metu dažniau ir rašo.

O kokie skirtumai tarp nepatikslinti ir kiti na kaip remiantis jie tas diagnozes raso?

Mum netipiškas autizmas (pasak Dr. Lesinskienės dėl to kad diagnozuotas vyresniam nei 3 m) iš pradžių buvo intelekto sutrikimas, veliau įvairiapusiai raidos sutrikimai o galiausiai apsistojo ties autizmo diagnoze.(beje pagal visas tas diagnozes turėjom neįgalumą) Daugiau diagnozių nejieškau nes prisiskaičius atpažystu savo vaiką, na gal tik kad neturim problemų su saviagresija. Iš pažiūros visiškai normalus vaikis kol neatsiduria tarp bendraamžių, va tada ir išlenda tos keistenybės tiek moksle, tiek bendravime ir aplamai visam elgesy. Mokosi mokykloje, bendroje klasėje pagal adaptuotą programą, o tai reiškia, kad atestato negaus, gaus tik špurgę, kad išklausė kursą t.y. visiškai jokio išsilavinimo ir tik lengvas neįgalumas žodžiu ateitis miglota.

O šiaip tai jis mano akių šviesa pats nuostabiausias ir mylimiausias visam pasauly, labai tikiuosi, kad kada nors galės savarankiškai gyventi, va gimtadienis ant dienų nežinau ką čia įpatingo paruošti


Beje dažnai pasvajoju apie dukrytę, bet kai užsiminiau apie tai genetikei ji taip į mane pažiūrėjo, kad man nei atsakymo nereikėjo. Tai va ir bijom dabar abu, o uždraustas vaisius toks saldus taip tada jo norisi
Papildyta:


Spėju kad kyšio dydis

nu kad ne... Nors ir garsėja jie kaip kyšininkai, bet neįgalumą įrašė išrašuose bei pridūrė "jeigu jums tai nemalonu - nesitvarkykite dokumentų, bet nuo vaiko diagnozės tokiu būdu vis tiek nepabėgsite... pagalvokite apie tai". Man nereikia pinigų, nenoriu kad vaikas būtų neįgalus, bent teoriškai tegul jis toks nebūna... Tačiau puikiai suvokiau, kad nesusitvarkiusi dokumento neturėčiau teisės žmonių (kad ir darželyje ar pan.) prašyti, kad kalbėtų taip ir taip su juo, darytų tą ir tą, padėtų tą ir tą... Dabar visur, kur atneši pažymėjimą, klausimų nebelieka, visi ir malonesni ir kantresni...
Bet yra ir nemalonioji pusė. Žinau, kad yra grupėje tėvų, kurie nepatenkinti, jog yra neįgalusis grupėje, kad dėl jo neva kitiems neskiriama pakankamai dėmesio ir pan. Bet taip tikriausiai bus visada. Juk čia Lietuva

Beje, dabar turim diagnozę kompleksinis raidos sutrikimas iš autizmo spektro. Štai taip tai vadinasi pas mus. Turim vidutinę negalią. Vasarį turėjom būti vertinami psichiatrų dėl autizmo ir diagnozės tikslinimo. Ko gera, mums gresia pavadinimas autizmas. Bet "eilė" laukia iki šiol, o jeigu ji ir ateitų dabar, nesutikčiau, turiu veiklos su juo ir šiaip, ne tik po RC koridorius maltis. Rudeniop reikės eiti, nes žiemą laukia neįgalumo komisija...
Bet vėl gi... vertinimai, vertinimai, vertinimai, įvertinimai... Sakykit, kas susidūrėt, o kada būna gydymas, pagalba?

Vaikai labai skirtingi, jų vidinis pasaulis irgi skirtingas. Jeigu sakyčiau, kad galiu papasakot apie jūsų vaikučius, tai būtų neteisybė.

Aš buvau kitoks vaikutis negu tie, apie kuriuos jūs daugiausia kalbatės, niekada neturėjau problemų dėl kalbėjimo ar skaitymo. Atvirkščiai, skaityti jau mokėjau, kai man buvo 3.

Buvo problemų su motorika (nerangumas) ir yra iki šiol. Buvau labai protingas vaikas, domėjausi visokiausiais moksliniais dalykais ir skaičiau enciklopedijas, aš pati labai norėčiau turėti tokį vaiką. Bet pirmoje klasėje mane per pamokas išvarydavo už durų, kad netrukdyčiau kitiems vaikams mokytis. Pradinėj mokykloj neturėjau ką veikti, tai pykdavausi su kitais vaikais. Nenorėjau su jais pyktis, bet taip išeidavo. Jie tai prisiminė iki 12 klasės ir man kartais prikaišiojo. 5 klasėj auklėtoja man pasakė, kad neleis man dalyvauti klasės renginėlyje, nes manim nepasitiki ir aš kažko pridirbsiu. Tikrai nežinau, ką aš blogo jai padariau. Vaikus dažnai pavykdavo sudominti tuo, kuo aš domėjausi, bet po to jiems atsibosdavo ir norėdavo veikti ką nors kita. Paauglystėj kiti vaikai dažnai neleisdavo kur nors su jais eiti, irgi sakydavo, kad ko nors pridirbsiu.

Vis atsirasdavo mokytojų, kurie sakydavo, kad aš labai gabus vaikas. Bet į miesto olimpiadas nesiųsdavo, gal irgi bijojo, kad ko nors nepridirbčiau. Siuntė į mokyklos olimpiadas, jas laimėdavau. Mokytis nesistengiau, neįdomių dalykų išvis nesimokiau. O dalykus, kurie buvo įdomūs, mokėjau geriausiai ir dar kitiems vaikams padėdavau. Dar buvo tokių mokytojų, kurie labai norėjo su manim bendrauti ir atskirai nuo kitų vaikų ką nors veikti.

O dabar atseit esu suaugęs žmogus, ir pasikeitė du dalykai. Pirma, aš dabar geriau suprantu kitus žmones, ne taip gerai, kaip jie supranta vienas kitą, bet tikrai daug geriau negu vaikystėje. Antra, aš nesu toks protingas suaugęs žmogus, koks protingas buvau vaikas. Savo mokymo įstaigos sąraše pagal balus esu kažkur prie galo. Nesu labai kvaila, bet man neužtenka laiko viską išmokti gerai iki tam tikros datos. Aš nemoku iškalti, man reikia laiko įsigilinti ir pasidžiaugti gaunama informacija, tik taip galiu gerai išmokti. Iš pradžių universitete irgi nesimokiau neįdomių dalykų, mokiausi tik įdomius, užtat dabar esu ne 4, o tik 2 kurse. Manau, kad jeigu nuo pat 1 klasės mane nebūtų išmetę už durų, o būtų atskirai su manim dirbę kokie specialistai, tai dabar aš galėčiau būti labai protingas suaugęs žmogus, nes juk turėjau gabumų. O dabar mokykla išmokė mane tik nedėti pastangų į mokslą, įstojus į universitetą, yra labai sunku persiorientuoti.

Apie drastiškus gydymo būdus nenoriu viešai pasakoti.

F, o aplinkiniai suaugę (mokytojai, dabar - dėstytojai ir kiti) žinojo/žino apie tavo problemą ar tiesiog buvai/esi keistas, kažkoks ne toks kaip "visi" vaikas, o dabar jau - žmogus?

Labai sudominai su tuo neįgalumu? Vidutinis? Gal gali konkrečiau įvardint, kas telpa į tą sąvoką kompleksinis?

Maniškiui yra Netipiškas Autizmas, Epilepsija ir funkcinis žarnyno sutrikimas, bet jis gauna tik lengvą negalią. Niekaip negaliu su tuo susitaikyti - kaip iš žmogaus su lengva negalia visiškai atimama galimybė įgyti bent kažkokį išsilavinimą?

Nežinau, ar mokytojai mano buvimą ne kaip visi laikė problema. Jeigu ir laikė, tai turbūt manė, kad mano gabumai tą kompensuoja.
O dėstytojams tai nepatinka, kad aš vėluoju atsiskaityti ir turiu skolų. Bet studentas suaugęs žmogus, turi pats tvarkytis su savo problemom.

Nesigaili, kad nesimokiai visko, o tik tai kas įdomu?

Mano vyresnysis turi neblogą galvą (dariau ir jam intelekto testą) bet mokintis jam irgi neįdomu ir atrodo šiemet jau ir 6 išsives? Ką su juo daryt?????????????

Nea, neminejo. Mes dar galutinio verdikto neturime, bet sian psichologe pareiske, kad maziukas yra autistas, taciau su stipria raida. Tai jau kaip ir zinoma.
Zinau, kad jos zodis bus svarus rasant isvadas.
Aisku, autizmo jie mums neparasys. Rasys koki misru matyt.


As jau irgi visuose tu pozymiu radau. Pati irgi matyt autiste. Su vaikais nezaidziau niekad beveik, eidavau miskan, nepatiko ir nepatinka sveciai kai ilgai buna - issekina ziauriai emociskai, mane nervuodavo kai mano zaislus kas nors ne taip sudeliodavo, man patiko buti vienai kambary, ir kad durys butu uzdarytos, nes nervuodavo, kad kazkas vaiksto ir mato ka as darau, karpydavau visokius popieriukus valandomis, piesdavau, auginau citrinas antpalanges... Matyt obuoliukas nuo obels netoli redenas... Viskas paaiskinama.

aha, aš irgi tokių požymių randu ir savyje ir giminaičiuose, matyt to autizmo pilna visur, bet mes kažkaip juk gyvename, tai ir mūsų mažiai išgyvens

dar pridursiu: mano mama einant i darba privalo tam tikra kampa tam tikru budu aplenkti, kitaip jai atrodo, kad viskas bus negerai ta diena. Zodziu, turi buti tvarka. Nu zinokit juokiausi kai ji man tai pasakojo.