Autistukai - 4

Va va, dėl šios ateities savo dukrai aš irgi nerimauju. Nekartą skaičiau, kad suaugusiems autistams vienas sunkiausiai susidorojamų keblumų ir yra ta pasikeitimų bei suklydimų baimė. Dėl to galima prieiti iki užsidarymo ar net rimtos depresijos. Gabūs autistai vistiek susisduria su frustracija gyvenime ir labai kenčia nuo nesėkmių.
Manau labai svarbu jiems tinkamai padėti, kad galėtų sėkmingai mokytis ir gebėtų susidoroti su jiems taip būdingais dideliais nerimais, bei rūpesčiais.
Tik va kokia ta tinkama pagalba?- dauguma galvoja. Visų pirma reiktų suprasti kas yra stresas autistui. Visi mes jį patiriam, deja jo išgyvenimo skirtumas didžiulis. Autistas stresą patiria ko gero šimtą kartų dažniau ir stipriau, nei NT. Štai šis įsivaizdavimas ir turėtų būti atskaitos taškas teisingos pagalbos suvokime.

F, mano didžiausios simpatijos tamstai Nepradink iš šio skyrelio

mano mama rėkia, pyksta ir sako, kad manęs nekenčia. o man taip reikėtų palaikymo iš jos, juk ir taip sunku dėl to universiteto. nu kodėl aš negaliu atsiskaitinėti, negi aš tokia kvaila? juk anksčiau buvau protinga, tai negi man kas nors atsitiko, kad pasidariau kvaila? ką man daryt dėl universiteto, nu negi dėl tokių dalykų kaip nesuspėjimas laiku mane išmes???

Zinai ka, neliudek - as lyg ir ne autiste (nors kas cia zino), bet uz tave nei kiek ne geresne, i universiteta net nebuvau istojus, uzteko man ir mokyklos kanciu, labai sunkiai tvarkiausi su itampom ir atsiskaitymais, o apie aukstaji bijau ir pagalvoti, nors labai noreciau baigti tam, kad tureciau diploma kaip sioki toki garanta darbe. Nesvarbu, kad turiu gera galva, galiu buti labai energinga, verzli, aktyvi, kartais vis tiek kazkas manyje nutruksta ir uzsimanau dingti kur nors nebutyje. Ir nebenoriu nieko daryti. O jau stresu ir skubejimo aplamai nepakenciu. Nu bet gyvenu kazkaip su visu tuo. Gyvenimas priverte, ir ismokau kazkaip tvarkytis O tau kad universitete nesiseka, dar nereiskia, kad visur nesiseks - darbe vis tik paprasciau nei universitete, ten nereikia nuolat mokytis kazko naujo ir kas keli menesiai atisiskaitineti

aš taip baisiai save primušiau už tai, kad mama manęs nekenčia, sudaužiau savo galvą su savo rankom. nu nes kaip galima savęs nemušti, kai mama nepalaiko, o kalba visokius blogus dalykus tik dėl to, kad aš šiandien neišdrįsau nueit atsiskaityti. Ji sakė, kad galiu ir visai užsimušti, ir ji nepradės manęs labiau dėl to mylėti. kaip aš nekenčiu visko, noriu išnykti. aš tik noriu, kad mama mane mylėtų visada, net ir tada, kai man nesiseka. juk reikia palaikyt žmogų, kuriam nesiseka, o ne imti nekęsti jo, kaip jūs manot?

F, turbūt negaliu užjausti dėl tavo mamos tokio elgesio - žinau, kad užuojauta tavo širdelei nepadės. Žinau, ką reiškia, kai sunkiausiu metu nėra mylimiausio ir artimiausio žmogaus šalia. Nors jis čia, netoli, tarsi ir kartu. Bet tik kažkur netoli, ne šalia, ne širdy. Ir tas skausmas ir neviltis smaugia ir neleidžia giliau įkvėpt. O įkvėpt to "gryno oro gurkšnio" tau taip dabar reikia... Nežinau ir ką patart, rašau bele rašyti... Žinau, kad geriau už mamos palaikymą gali būti tik mamos palaikymas. Tai vargu ar kažkokie patarimai ir beegzistuoja. Man labai liūdna dėl tavęs, nors visai tavęs nepažįstu. Norėčiau tyliai prieiti ir pabūti su tavim, kad nors sekundei prasiblaškytų tie juodi debesėliai virš tavo galvos...
Nežinau ar tai įmanoma, bet gal įmanoma nuoširdžiai pasikalbėti su dėstytojais, kurių dalykus tu vėluoji. Nežinau ar tai gera mintis, bet va galvoju - jie juk irgi žmonės. Tokie pat, kaip ir tu. Gal suprastų. Ar bent pabandytų suprasti. Kartais nuoširdumas ir atvirumas padeda neįtikėčiausiose situacijose. Ir jeigu tie žmonės galėtų tau pagelbėti, t.y. pritaikyti kažkokį individualų atsiskaitymų grafiką ar reikalavimus žinioms... Na, čia tik pasvarstymai, aišku...
Laikykis. Esi jauna ir žavi panelė. Gali manimi netikėti, bet po audros visada nušvinta saulė. Vieną dieną atrasi savo kelią ir jame tave sups tau suprantami, malonūs dalykai. Kažkuo aistringai susidomėsi, sutiksi tave suprantančių žmonių, nes pati esi geras žmogus, o geri žmonės traukia kitus gerus žmones. Patikėk, ta diena ateis. Nors dabar tai tik žodžiai, bet laikas bėga labai greitai. Nė nemirktelsi, kai būsi visai kitur, su visai kitais žmonėmis ir veiksi visai kažką kitką. Tai, kas tave "uždegs", suteiks daug gerų emocijų, daug perspektyvų, daug gražių pažinčių... Patikėk manim

As irgi skaicius kad apie 50% tikimybe.
Bet as galvoju taip: jei kada nors uzsinoresiu (pasirysiu) antram vaikui tai planuosiu grieztai mergaite. Bent kazkiek apmazinsiu lytimi ta tikimybe.
O suplanuot mergyte nera sunku. Yra ovuliacijos testai. O kai zinai kada ovuliacija vadovauji paradui.

Nezinau ar tai paguos, bet tavo mama elgiasi nelabai adekvaciai, ar gal nelabai save kontroliuoja, toks lyg ir kazkoks emocinis sutrikimas pas ja gal yra. Tokiu atveju, kad ir kaip gaila, ji nelabai pajegi tave myleti ir palaikyti kai tau to reikia, lygiai kaip tu nepajegi iveikti savo baime ir panika per egzamina. Pasistenk ja uzjausti ir suprasti. Tegul ji ir neivertins siu tavo pastangu, bet tau paciai gal bus truputi lengviau, kai geriau suprasi savo mama (jai juk irgi nelengva sitaip gyventi - nesugebant besalygiskai myleti dukters, patikek, kaip ji kankinasi).
O tu ar bandai per egzamina isivaizduoti ka nors grazaus, mielo sirdziai - kokia nors vieta, kuri tau patinka ar situacija, kurioje jautiesi laiminga, rami, saugi? Pabandyk vaizduotes pagalba atsipalaiduoti ir susikoncentruoti i egzamina bei jo gera baigti, ir nekreipti demesio i vis tai, kas blasko, jaudina, gasdina... Tai nelengva, reikia pasitreniruoti, bet tikrai labai padeda, kai ismoksti. Svarbiausia, tikek ir pasitikek savimi - tu gali kur kas daugiau, nei isivaizduoji Kiekvienas zmogus turi savyje uzslepta ir neisnaudota didziuli potenciala, kuri gali istraukti i dienos sviesa tik savo paties pastangomis, valios ir didelio noro deka. Niekas uz tave neatskleis tavo viduje slypinciu galimybiu, talentu ir pajegumu - tik tu pati gali tai padaryti. Uzsimerk, giliai ikvepk, letai iskvepk ir isiklausyk i save. Tu viska gali. Tik atsirink kas tuo momentu svarbiausia, o visa kita pamirsk - kai ruosiesi egzaminui, gilinkis tik i tai, ka reikia ismokti. Kai ateini i egzamina, nekreipk demesio i destytojus, studentus ir t.t. - galvok tik apie ta dalyka, kuri reikia atsiskaityti. Isjunk emocijas, atsiribok nuo ju - tik saltas logiskas protas ta akimirka yra svarbus, o visa kita palauks, pasinervuosi ir pabijosi kai egzaminas baigsis...
Neskriausk saves F, nemusk - tu saunuole, kad is paskutiniuju kabiniesi i mokslus, stengiesi juos pabaigti. O kad sunkiai sekasi, ne beda. Ateis laikas ir pabaigsi universiteta, busi atlikusi didziuli zygdarbi, del kurio galesi didziuotis savimi. O tada ir mama nurims, ir nekalbes blogu dalyku. Beje, nepriimk taip tiesiogiai jos kalbu apie tai, kad taves nekencia. Tai kalba ne ji, o jos emocijos, jos meluoja - giliai sirdyje mama tave tikrai myli. Tik nemoka to parodyti. Jai atrodo, kad tave bardama, ji privers tave geriau mokytis ir pagaliau baigti universiteta, o tai yra ne kas kita, kaip motiniskas rupestis, ji juk jaudinasi del taves ir tavo ateities. Taip kad netikek pykcio akimirka mamai issprudusiais zodziais - viskas ne taip paprasta, zmogui sunku susigaudyti savyje, savo jausmuose, ir tavo mama sako ne tai, ka galbut is tikruju noretu pasakyti... Viskas bus gerai, pamatysi

Beje, as irgi turiu beda - galiu labai sklandziai ir graziai rasyti ka galvoju, ka nesioju sirdyje, bet kai reikia pasakyti... Nemoku. Uzsikertu, pradedu painiotis, kalbeti vos ne greitakalbe ir galiausiai prisneku visai ne to, ka noreciau Visi mes tik zmones - kiekvienas su savo trukumais ir privalumais Tu - ne isimtis, taigi nera priezasciu galvoti kad esi blogesne uz kitus ir del to save skriausti

Tiesiog antrinu ir palaikau panašiomis mintimis

Vakar išgirdau vieną pastebėjimą. Manau tikrai yra tiesos tame.
Pvz. Užauga šeimoje tiesiog aukštas žmogus- jo vaikas ko gero 90 proc. bus ūgio jau kaip krepšininkas- ir didelė tikimybė, kad krepšininko vaikas bus jau pernelyg (nenormaliai) aušktas.
Tad nieko nuostabaus, kad mes visos savo vaikų elgesio, suvokimo bruožus atpažįstame savyje ( aš tai tikrai )
Nepažįstu F mamos, bet manau, jai kur kas aiškiau ir lengviau pasidarytų, sau pačiai pripažinus, kad toks kitoks vaikas ne iš kosmoso atėjo, o iš jos pačios įsčių. Pyktis, nenoras ir protestas net nesuvokiant prieš ką, čia nepadės. Suprantu, kad jai nelengva ir taip norėčiau turėti galių įkvėpti ramybės (gal kokį reiki pradėti praktikuoti ... )
F, o gal pavyktų prisikalbinti mamą ir nueiti pas gerą psichologą kartu? Gerą ta prasme, kuris bent jau žino kas tai yra autizmas ( gal per "Vilties" draugiją, arba šeimos paramos centrą pavyktų - ten didesnė tikimybė būtent tokį gauti).

Brangioji, tai vienas iš pagrindinių autizmo bruožų, beje jį turiu ir aš, dar mokykloj prisimenu, kai raštu tai 5 kai žodžiu - 2

sakyčiau, galima daryt išvadą, kad mes čia visos autistės

Nežinau ar tai tiks tau, bet pabandyt verta. Savo vyresnėliui dariau intelekto testą, tai pamenu kad psichologė (PPT) pabrėžė, kad jo intelekto koficijentui labai kenkia tai, kad jis viską daro lb lėtai (kitu atveju dabar jį vadinčiau Indigo vaiku ), truko tik poros balų ir ji būtų rekomendavusi mokyklai sumažinti ( ne palengvinti ) užduočių skaičių, nes jis paprasčiausiai nespėja, tada atsisakiau o dabar mastau, kad gal reikia vėl nuvest, nes kartais atrodo, kad jis ir dulkes valydamas užmigs

Nors aš nežinau ar tai taikoma studentam, bet nueik į PPT pasiteirauti


Ir nežalok savęs brangioji, juk nuo to niekas nepasikeis (be to, kad tau skaudės). Beje galėtum papasakot kokių minčių ar jausmų vedama tu sugalvoji žalot save ir kas tave sustabdytų, čia yra mamyčių kurios nežino kaip nuo to apsaugot savo vaikus?

Dr. Lesinskienė paguodė, kad kai paaugs ir išmoks rašyt, bus lengliau bendraut, nes to ko nemoka pasakyt, galės parašyt. Todėl ir stengiuosi kaip pamišusi išmokint rašyt, tik, kad jis visai to nenori, nejaučia poreikio.