Rozmarinai, norejau paklaust, cia kazuriame forume buvo zmogus su nestablia pschika, tu prasej jo duomenu , norejai jo schema paziureti. Ar pavyko schema patyrineti ir pripazinti jo neigaluma - psichika nestabilia?
Aš? Nu va taip, kaip "Gladiatoriuj" - Enijos garso takelis, Kurtas Raselas eina ranka braukdamas prinokusius kviečius, nužudyti visi jo artimiausi žmonės, paskui jis prisimena vaikystę, bučiuoja tas figūrėles...
nu aš irgi visad bliaunu, bet matai čia pas mane truputėli kitaip, aš gi visad viena. Papildyta:
QUOTE(Fille @ 2009 07 22, 11:49)
Rozmarinai, norejau paklaust, cia kazuriame forume buvo zmogus su nestablia pschika, tu prasej jo duomenu , norejai jo schema paziureti. Ar pavyko schema patyrineti ir pripazinti jo neigaluma - psichika nestabilia?
Be galo įdomiai čia pasiskaičiau apie tuos ūkus ir ateivius, ačiū, merginos, už tokią įdomią info Kažkoks net palengvėjimas užplūdo, kol kas nesuprantu, dėl ko jis čia, bet vis tiek labai malonu
o mane visą laiką kankina stiprus jausmas, kad aš visą laiką jau žinojau ir mokėjau, kartais kai darau astro, ką nors parašau ir tada noriu ištrint ir galvoju iš kur aš tai ištraukiau, po to ieškau, kuičiuosi, galiausiai atrandu, kad tikrai taip yra. o kaip sužinojau, negaliu paaiškint.
mane labai domina jolčiko paminėta išskirtinė programa pagal kurią privalo gyventi kai kurie žmonės, nes aš visą gyvenimą jaučiuosi įsprausta į rėmus, iš kurių man nevalia išeiti.
aš dažniausiai matau ir žinau ką daryt, kad kito žmogaus gyvenimas persilaužtų, pasikeistų į gerąją pusę, tačiau vos tik užsimanau kokių pokyčių sau, mano galvoje iškart prasisuka filmas kokie bus tų pokyčių rezultatai. tam tikra prasme kitas žmogus lygindamas juos su dabartinio mano gyvenimo būsimais rezultatais tikriausiai pasakytų, nu ir gerai, o aš žinau, kad negerai, nieko gero, privalo būti taip kaip yra. bet kodėl nežinau, tik iš visų 30 metų patirties žinau, kad vidiniam balsui ir nenuneigiamam žinojimui priešintis neverta, paskui labai skaudžiai tenka gailėtis, kad buvau kvaila ir nepaklausiau.
aš dažniausiai matau ir žinau ką daryt, kad kito žmogaus gyvenimas persilaužtų, pasikeistų į gerąją pusę, tačiau vos tik užsimanau kokių pokyčių sau, mano galvoje iškart prasisuka filmas kokie bus tų pokyčių rezultatai. tam tikra prasme kitas žmogus lygindamas juos su dabartinio mano gyvenimo būsimais rezultatais tikriausiai pasakytų, nu ir gerai, o aš žinau, kad negerai, nieko gero, privalo būti taip kaip yra. bet kodėl nežinau, tik iš visų 30 metų patirties žinau, kad vidiniam balsui ir nenuneigiamam žinojimui priešintis neverta, paskui labai skaudžiai tenka gailėtis, kad buvau kvaila ir nepaklausiau.