Ir man reikia pasiguosti. Jau pusę metų kankinus, niekam nieko nesakau, bet skausmas slegia. Draugavom su tokiu vaikinu beveik ketverius metus. Negaliu sakyti, kad viskas buvo tobula, bet aplinkiniai stebėjosi gražia mūsų draugyste, mūsų šeimos, draugai buvo įpratę, kad mes visada kartu. Rudenį prasidėjo dvejonės ir mes išsiskyrėm prieš pat kalėdas, tik taip netvirtai. Aišku, abu verkėm, bet po to lyg ir galėjau gyvent, mokiaus. Praėjus dviem savaitėm supratau, kad negaliu be jo gyventi. Viskas mano namuose yra ir jo dalis. Tada parašiau jam, o jis gan skeptiškai į mane žiūrėjo, bet laikui bėgant mūsų santykiai vis gerėjo ir gerėjo. Jis anksčiau sakė, kad aš niekada nebūsiu laiminga su tokiu žmogumi kaip jis. Na taip, jam buvo sunkus gyvenimo laikotarpis, bet mes daug kartu esam išgyvenę. Dabar mūsų santykiai tokie kaip ir buvo anksčiau: jis kiekvieną dieną būna pas mane, nakvoja, mes einam į teatrą, koncertus, pasivaikščioti, bet tarp mūsų nevyksta nieko intymaus, mes net nesiliečiam. Bet kiekvieną kartą jis man sako, kad aš esu labai graži, protinga, kad tokių kaip aš niekur daugiau nėra. Tokie santykiai vargina, nes kai tik bandau su juo pakalbėt, jis tyli. Aš verkiu, o jis tiesiog būna šalia ir nieko nesako. Savaitgalį jis buvo išvykęs ir turėjo grįžti vakar. Parašiau jam, kad kai grįš, tegu paskambina man, o jis paskambino tik šįvakar. Paklausiau kodėl jis neskambino, o jis atšovė, kad nenorėjo. Jis manim labai rūpinas, bet dabar aš išsakiau jam, kad jis griauna savo gyvenimą (po išsiskyrimo jis nusivažiavo) ir baigės tuo, kad jis pasakė, jog gal kada nors ir susitiksim... Nebesuprantu nieko.
QUOTE(Karolytia @ 2009 05 11, 21:43)
Ir man reikia pasiguosti. Jau pusę metų kankinus, niekam nieko nesakau, bet skausmas slegia. Draugavom su tokiu vaikinu beveik ketverius metus. Negaliu sakyti, kad viskas buvo tobula, bet aplinkiniai stebėjosi gražia mūsų draugyste, mūsų šeimos, draugai buvo įpratę, kad mes visada kartu. Rudenį prasidėjo dvejonės ir mes išsiskyrėm prieš pat kalėdas, tik taip netvirtai. Aišku, abu verkėm, bet po to lyg ir galėjau gyvent, mokiaus. Praėjus dviem savaitėm supratau, kad negaliu be jo gyventi. Viskas mano namuose yra ir jo dalis. Tada parašiau jam, o jis gan skeptiškai į mane žiūrėjo, bet laikui bėgant mūsų santykiai vis gerėjo ir gerėjo. Jis anksčiau sakė, kad aš niekada nebūsiu laiminga su tokiu žmogumi kaip jis. Na taip, jam buvo sunkus gyvenimo laikotarpis, bet mes daug kartu esam išgyvenę. Dabar mūsų santykiai tokie kaip ir buvo anksčiau: jis kiekvieną dieną būna pas mane, nakvoja, mes einam į teatrą, koncertus, pasivaikščioti, bet tarp mūsų nevyksta nieko intymaus, mes net nesiliečiam. Bet kiekvieną kartą jis man sako, kad aš esu labai graži, protinga, kad tokių kaip aš niekur daugiau nėra. Tokie santykiai vargina, nes kai tik bandau su juo pakalbėt, jis tyli. Aš verkiu, o jis tiesiog būna šalia ir nieko nesako. Savaitgalį jis buvo išvykęs ir turėjo grįžti vakar. Parašiau jam, kad kai grįš, tegu paskambina man, o jis paskambino tik šįvakar. Paklausiau kodėl jis neskambino, o jis atšovė, kad nenorėjo. Jis manim labai rūpinas, bet dabar aš išsakiau jam, kad jis griauna savo gyvenimą (po išsiskyrimo jis nusivažiavo) ir baigės tuo, kad jis pasakė, jog gal kada nors ir susitiksim... Nebesuprantu nieko.
tave tie santykiai labai vargina, nes kaip ir išsiskyrėt, bet vis tiek kartu. kartu ta prasme, kad tik kaip draugai, bet ne kaip pora. siūlau tau pabūti be jo kokį mėnesį ar du ir tada spręsti ar tau jis tikrai yra reikalingas. tu tik pati save skaudinti su juo bendraudama, nes esi prie jo pripratusi ir negali jo paleisti, tačiau toks bendravimas tau ne tik, kad nepadeda, bet dar ir skaudina. pabūkit atkirai, nebendraukit ir tada matysit kaip viskas bus. bet iš tavo aprašymo aš supratau, kad jis tavyje moters nebemato, bet paleisti irgi bijo, taip ir kankinat vienas kitą.
būk stipri ir pati pabaik viską, kiek dar ilgai save kankinsi.
ačiū
labai tokių žodžių reikia.

Tikrai verta padaryti pertrauka - maziau skausmo butu negu gyvenant kaip su kambarioku.
mes gyvenam atsikarai, bet jis vis ateina pas mane ir būna, kviečia visur.
Keisti tokie santykiai. Tikriausiai jis jaucia tik prisirisima ir draugyste. Reiketu pabandyti gyventi be jo.
Tikriausiai... Bet taip sunku be jo.. Ir sunku pasiryžt, nes jis toks rūpestingas ir geras man.
O aš manau, kad atėjo kaip tik tinkamas metas vienas kitą paleisti, nebeskaudinti, nerašyk ir neskambink jam, žinau, kad galbūt mano žodžiai skamba kaip durklas į širdį, bet iš tokių santykių nieko gera nelauk. Laikas geriausias gydytojas, po truputį visi sopuliai užgis, gyvenimas įgaus naujų spalvų, ir įneš naujų vėjų... Būk stipri, ir turėk bent truputį to moteriško orumo, įrodyk pati sau, kad gali būti stipri.Tu dar jauna, praplėsk akiratį, susipažink su naujais žmonėmis. Stiprybės, ir pasitikėjimo tau savo jėgomis



Ačiū
kaip tik tai ir darau...

Po truputį. Visur aplink jo daiktai dovanoti, bet išmest nesinori, jie per daug gražūs. Stengiuos visur mąstyti pozityviai, kad buvo gražu. Daug mokaus.