Ech Svajuk kaip gera myleti....
QUOTE(Reaktyvinė sraigė @ 2005 09 08, 11:41)
O jei amžiaus skirtumo nebūtų? Ir netgi jei vaikiškumo - suaugimo skirtumų nebūtų? O vat kažkuriam vienam nėr meilės nors tu ką, nėr noro būt kartu iki grabo lentos? Ką tada kaltintumėt?
Nu NENORI, NEJAUČIA, NEGALI prisiverst mergina/moteris (šiuo atveju), na ne ir viskas. Kokių dar čia priežasčių ieškot?
O vaikas viena jaučia, antra galvoja, trečia sako, galybė prištaravimų rašliavoj. Kad ir pvz.: savęs nemyliu, bet vis tiek noriu padaryti viską, kad angeliukas būtų šalia - tai čia dėl jos ar dėl savęs taip stengiamės, a?
Žinai, svajuk, aš būdama 20 iš aplinkinių daržnai girdėdavau, kad subrendus ne pagal metus. Būtent tame ir esmė - "ne pagal metus", bet tai nereiškia, kad pasiekei brandos viršūnę ir daugiau nebesikeisi, kitaip nebemąstysi, kad niekas nebesikeis. Keičiasi viskas ir visada. Po kiekvieno gyvenimo įvykio tu pradedi mąstyti vis kitaip, tai tave brandina, papildo, daro išmintingesnį.
Ir pabaigai (tik neapmėtyk kiaušiniais už tai) - tikrai nuoširdžiai linkiu tau išgyventi šį ne patį maloniausią periodą, išmokti gyvenime dar daug pamokų, "užauginti" save visom prasmėm, kol turėsi duoti aplinkiniams kai ką daugiau, nei tiesiog savo verkšlenančią meilę. Atleisk, bet man tavo ši konkrečiai aprašyta meilė atrodo tuščia ir laikina.
Nu NENORI, NEJAUČIA, NEGALI prisiverst mergina/moteris (šiuo atveju), na ne ir viskas. Kokių dar čia priežasčių ieškot?
O vaikas viena jaučia, antra galvoja, trečia sako, galybė prištaravimų rašliavoj. Kad ir pvz.: savęs nemyliu, bet vis tiek noriu padaryti viską, kad angeliukas būtų šalia - tai čia dėl jos ar dėl savęs taip stengiamės, a?
Žinai, svajuk, aš būdama 20 iš aplinkinių daržnai girdėdavau, kad subrendus ne pagal metus. Būtent tame ir esmė - "ne pagal metus", bet tai nereiškia, kad pasiekei brandos viršūnę ir daugiau nebesikeisi, kitaip nebemąstysi, kad niekas nebesikeis. Keičiasi viskas ir visada. Po kiekvieno gyvenimo įvykio tu pradedi mąstyti vis kitaip, tai tave brandina, papildo, daro išmintingesnį.
Ir pabaigai (tik neapmėtyk kiaušiniais už tai) - tikrai nuoširdžiai linkiu tau išgyventi šį ne patį maloniausią periodą, išmokti gyvenime dar daug pamokų, "užauginti" save visom prasmėm, kol turėsi duoti aplinkiniams kai ką daugiau, nei tiesiog savo verkšlenančią meilę. Atleisk, bet man tavo ši konkrečiai aprašyta meilė atrodo tuščia ir laikina.
Atkartojai mano mintis ir netgi labai tiksliai
100% 
su tavim
Svajuk, is tavo pasisakymu susidaro ispudis, kad tu pats dar nezinai, ka ji mano, ar tu jai nebereikalingas, ar reikalingas. Nes dar galvoji su ja issiaiskint, kaip ir kas yra. Zmones bendraudami kartais ka nors pasako rimciau nesusimastydami arba tiesiog tai buna reakcija i anksciau girdeta tavo paties kokia nors nelemta fraze. Ar tu pats viska darei taip kaip reikia, ir jos kaip nors neizeidei ir neissprudo tau kokia nors nelemti zodziai apie jusu abieju ar jos, kaip drauges, paneles vertinima? Ar is tiesu issakei savo jausmus, poziuri i judvieju santykius? Bendravimas tarp zmoniu kartais gali buti labai trapus ir vienas kitas zodelis gali sukelti didziules ir skaudzias pasekmes. Nepatinka man kazkurio dalyvio pasakymas, jog palauk, jei tu jai rupi, pati pas tave pasirodys. Juk ji tau ne zmona ir nesuzadetine. As asmeniskai del vaikino nesizudyciau ir jei jis man demesio nerodo, nenori su manimi pasimatyti, ir as jam neberupiu, vadinasi, jis mane paleidzia (jei tai dar nera susituoke ar susizadeje asmenys zinoma, nes tada situacija truputi kita). As jo nebedominu. Vyrai yra medziotojai. Gal tikrai tau reiktu su ja dar daug ka ramiai pasiaiskint.
QUOTE(zmonele @ 2005 09 07, 17:54)
Kas cia dabar per nesamone, kad 21 metu per jaunas kurti seima? Suprantu, kad daug yra tokiu, kurie dar per jauni, nes nesubrende. Bet juk yra ir isskirtiniu atveju. Kai mes su vyru tuokemes jam buvo 20, bet tikrai niekas neisdristu pasakyti (kas mus pazista), kad jis buvo per jaunas ar nesubrendes seimyniniam gyvenimui. Tad nepasakokit cia visos, kad 21 metu jaunuolis dar "tusintis" turi.
super
va tokiais zmonemis as zaviuosi ir linkiu guo geriausios kloties seimyniniam gyvenime
Nu tai kaip, Svajuk, tau su tavo motera baigėsi?
Bet kad avatarą pasikeitei, tai gerai.
Bet kad avatarą pasikeitei, tai gerai.
vis galvoju ką aš gyvenime pasiekiau... ką gyvenime galiu pasiekti ir kas yra tik svajonė... ko aš apskritai noriu iš gyvenimo... ir žinai, aš nerandu atsakymo į nei vieną užduotą klausymą... ir pats pradedu suprasti kodėl taip yra... tikriausiai viskas yra todėl kad aš iš gyvenimo nenoriu nieko, dabar jau nebenoriu nieko, noriu tik tai kad jis paliktų mane ramybėje, kad mane tiesiog užmirštų ir išbrauktų iš savo sarašo... bet vėlgi būsiu apšauktas savanaudžiu...
visad maniau kad gyvenime turi visad šviesti saulė, kad kelią naktyje turi nušviesti mėnulis ir žvaigždės, bet... bet ir vėl aš klydau ir vis dar klystu... nėra saulės, nėra mėnulio, nėra nieko...
tikiu tuo ko nėra... tikiu laime kurios nėra... tikiu meile kuri neegzistuoja... tikiu ištikimybe, kuri neegzistuoja be meilės... nebėra man svarbiausių gyvenime dalykų, viskas išnyko tarsi rytmetinis rūkas... nebėra nieko... nebėra tavęs, o tu esi viskas ką aš brangiausio turėjau... tu ir tik tu buvai didžiausia mano svajonė, tu ir tik tu buvai mano akys, o žinai, aklam labai sunku žengti tolyn, sunku, labai labai sunku...
viskas buvo taip gražu, tikėjau kad pagaliau, na štai sutikau laimę, kad štai aš laimingas, kad pagaliau bagėsi visi mano ieškojimai ir kančios, kad sutikau žmogų kuriam galiu paskirsti ir atiduoti visą save... kad pagaliau aš myliu, kad pagaliau radau meilę... manydamas kad radau viską ką ko man gyvenime trūko pradėjau planuoti ateitį, pradėjau žvelgti tolyn ir mačiau ti ką matyt ir norėjau... viskuo taipp tykėjau kad net nepastebėjau kaip viską praradau...
žinai, už viską labiausiai savo gyvenime norėjau šeimos, tikros ir šiltos šeimos į kurią galėčiau sugryžti... kurioje galėčiau jaustis laisvas, kad ir kaip bebutu sunku, bet tai būtų mūdviejų šeima, ten kur gera sugryžti...
o dabar... dabar likau vienas... vienas su savo skausmu... gal taip ir turi būti..? o gal ne..? nežinau, tikrai nežinau
skaudžiausia yra žinant kad dėl visko kenti tu, kaip norėčiau kad tu nejaustum šito skausmo, kaip norėčiau jį visą iš tavęs atimti ir uždaryti savyje... bet...
gyvenime niekad neieškojau kaltų, niekad niekad negalvojau kad kažkas yra kaltas... visad turėjau atpirkimo ožį... visada žinojau kad dėl visko esu kaltas tik aš pats, kad dėl visko kas vykstas galima kaltinti tik mane... kažkam skauda-per mane... kažkasm negera-per mane... kažkas verkia-per mane... visada kaltas tik aš... gal katrais ir klysdavau, bet kam ieškoti kaltų kai kaltasis visad prieš tave ir su tavimi...
niekad nemaniau kad pamilsiu tave, net neturėjau tokios minties, visad žiūrėdavau į tave ir stebėjausi kaip pasaulyje dar gali būti tokių nuostabių žmonių, kaip tokiais laikais dar būna tokių kaip tu... mes pradėjom bendrauti ir tada supratau kad tu dar nuostabesnis žmogutis nei aš maniau, kad tu esi ta kurios aš visą gyvenimą ieškojau, kad tu tas žmogus su kuriuo aš įsivaizdavau praleisentis visą likusį gyvenimą...
žinau, kad tau skaudu... man taip pat... nebežinau kur mane besidėti... noriu išnykti, noriu būti negimęs... dabar gyvenu tik šia diena... kiekvieną naktį prieš eidamas miegoti vis tikiuosi daugiau nebepabusti, vis tikiuosi kad kitą vakarą nereiks verkti, vis tikiuosi kad šis ašarų vakaras bus paskutinis... nebenoriu ir nebegaliu kentėti, noriu neiko nebejausti... taip norėčiau prarasti atmintį ir viską pamiršti... nors neturiu ką pamiršti, o gal nenoriu... taip, nenoriu prarasti nei vienos su tavimi praleistos akimirkos, nei vieno prisilietimo, nei vieno ištarto žodžio...
kada pagaliau baigsis ši pebrotybė... na kada pagaliau viską pamiršiu... nejau ir vėl teks kentėti taip ilgai...
kodėl aš gimiau... na kodėl... tam kad kentėčiau pats ir kankinčiau tave..?
nenoriu... nenoriu... nenoriu...
noriu kad tu būtum laiminga...
dalyte, aš visad tave mylėsiu...
visad maniau kad gyvenime turi visad šviesti saulė, kad kelią naktyje turi nušviesti mėnulis ir žvaigždės, bet... bet ir vėl aš klydau ir vis dar klystu... nėra saulės, nėra mėnulio, nėra nieko...
tikiu tuo ko nėra... tikiu laime kurios nėra... tikiu meile kuri neegzistuoja... tikiu ištikimybe, kuri neegzistuoja be meilės... nebėra man svarbiausių gyvenime dalykų, viskas išnyko tarsi rytmetinis rūkas... nebėra nieko... nebėra tavęs, o tu esi viskas ką aš brangiausio turėjau... tu ir tik tu buvai didžiausia mano svajonė, tu ir tik tu buvai mano akys, o žinai, aklam labai sunku žengti tolyn, sunku, labai labai sunku...
viskas buvo taip gražu, tikėjau kad pagaliau, na štai sutikau laimę, kad štai aš laimingas, kad pagaliau bagėsi visi mano ieškojimai ir kančios, kad sutikau žmogų kuriam galiu paskirsti ir atiduoti visą save... kad pagaliau aš myliu, kad pagaliau radau meilę... manydamas kad radau viską ką ko man gyvenime trūko pradėjau planuoti ateitį, pradėjau žvelgti tolyn ir mačiau ti ką matyt ir norėjau... viskuo taipp tykėjau kad net nepastebėjau kaip viską praradau...
žinai, už viską labiausiai savo gyvenime norėjau šeimos, tikros ir šiltos šeimos į kurią galėčiau sugryžti... kurioje galėčiau jaustis laisvas, kad ir kaip bebutu sunku, bet tai būtų mūdviejų šeima, ten kur gera sugryžti...
o dabar... dabar likau vienas... vienas su savo skausmu... gal taip ir turi būti..? o gal ne..? nežinau, tikrai nežinau
skaudžiausia yra žinant kad dėl visko kenti tu, kaip norėčiau kad tu nejaustum šito skausmo, kaip norėčiau jį visą iš tavęs atimti ir uždaryti savyje... bet...
gyvenime niekad neieškojau kaltų, niekad niekad negalvojau kad kažkas yra kaltas... visad turėjau atpirkimo ožį... visada žinojau kad dėl visko esu kaltas tik aš pats, kad dėl visko kas vykstas galima kaltinti tik mane... kažkam skauda-per mane... kažkasm negera-per mane... kažkas verkia-per mane... visada kaltas tik aš... gal katrais ir klysdavau, bet kam ieškoti kaltų kai kaltasis visad prieš tave ir su tavimi...
niekad nemaniau kad pamilsiu tave, net neturėjau tokios minties, visad žiūrėdavau į tave ir stebėjausi kaip pasaulyje dar gali būti tokių nuostabių žmonių, kaip tokiais laikais dar būna tokių kaip tu... mes pradėjom bendrauti ir tada supratau kad tu dar nuostabesnis žmogutis nei aš maniau, kad tu esi ta kurios aš visą gyvenimą ieškojau, kad tu tas žmogus su kuriuo aš įsivaizdavau praleisentis visą likusį gyvenimą...
žinau, kad tau skaudu... man taip pat... nebežinau kur mane besidėti... noriu išnykti, noriu būti negimęs... dabar gyvenu tik šia diena... kiekvieną naktį prieš eidamas miegoti vis tikiuosi daugiau nebepabusti, vis tikiuosi kad kitą vakarą nereiks verkti, vis tikiuosi kad šis ašarų vakaras bus paskutinis... nebenoriu ir nebegaliu kentėti, noriu neiko nebejausti... taip norėčiau prarasti atmintį ir viską pamiršti... nors neturiu ką pamiršti, o gal nenoriu... taip, nenoriu prarasti nei vienos su tavimi praleistos akimirkos, nei vieno prisilietimo, nei vieno ištarto žodžio...
kada pagaliau baigsis ši pebrotybė... na kada pagaliau viską pamiršiu... nejau ir vėl teks kentėti taip ilgai...
kodėl aš gimiau... na kodėl... tam kad kentėčiau pats ir kankinčiau tave..?
nenoriu... nenoriu... nenoriu...
noriu kad tu būtum laiminga...
dalyte, aš visad tave mylėsiu...
QUOTE(svajukas @ 2005 11 16, 00:22)
vis galvoju ką aš gyvenime pasiekiau... ką gyvenime galiu pasiekti ir kas yra tik svajonė... ko aš apskritai noriu iš gyvenimo... ir žinai, aš nerandu atsakymo į nei vieną užduotą klausymą... ir pats pradedu suprasti kodėl taip yra... tikriausiai viskas yra todėl kad aš iš gyvenimo nenoriu nieko, dabar jau nebenoriu nieko, noriu tik tai kad jis paliktų mane ramybėje, kad mane tiesiog užmirštų ir išbrauktų iš savo sarašo... bet vėlgi būsiu apšauktas savanaudžiu...
visad maniau kad gyvenime turi visad šviesti saulė, kad kelią naktyje turi nušviesti mėnulis ir žvaigždės, bet... bet ir vėl aš klydau ir vis dar klystu... nėra saulės, nėra mėnulio, nėra nieko...
tikiu tuo ko nėra... tikiu laime kurios nėra... tikiu meile kuri neegzistuoja... tikiu ištikimybe, kuri neegzistuoja be meilės... nebėra man svarbiausių gyvenime dalykų, viskas išnyko tarsi rytmetinis rūkas... nebėra nieko... nebėra tavęs, o tu esi viskas ką aš brangiausio turėjau... tu ir tik tu buvai didžiausia mano svajonė, tu ir tik tu buvai mano akys, o žinai, aklam labai sunku žengti tolyn, sunku, labai labai sunku...
viskas buvo taip gražu, tikėjau kad pagaliau, na štai sutikau laimę, kad štai aš laimingas, kad pagaliau bagėsi visi mano ieškojimai ir kančios, kad sutikau žmogų kuriam galiu paskirsti ir atiduoti visą save... kad pagaliau aš myliu, kad pagaliau radau meilę... manydamas kad radau viską ką ko man gyvenime trūko pradėjau planuoti ateitį, pradėjau žvelgti tolyn ir mačiau ti ką matyt ir norėjau... viskuo taipp tykėjau kad net nepastebėjau kaip viską praradau...
žinai, už viską labiausiai savo gyvenime norėjau šeimos, tikros ir šiltos šeimos į kurią galėčiau sugryžti... kurioje galėčiau jaustis laisvas, kad ir kaip bebutu sunku, bet tai būtų mūdviejų šeima, ten kur gera sugryžti...
o dabar... dabar likau vienas... vienas su savo skausmu... gal taip ir turi būti..? o gal ne..? nežinau, tikrai nežinau
skaudžiausia yra žinant kad dėl visko kenti tu, kaip norėčiau kad tu nejaustum šito skausmo, kaip norėčiau jį visą iš tavęs atimti ir uždaryti savyje... bet...
gyvenime niekad neieškojau kaltų, niekad niekad negalvojau kad kažkas yra kaltas... visad turėjau atpirkimo ožį... visada žinojau kad dėl visko esu kaltas tik aš pats, kad dėl visko kas vykstas galima kaltinti tik mane... kažkam skauda-per mane... kažkasm negera-per mane... kažkas verkia-per mane... visada kaltas tik aš... gal katrais ir klysdavau, bet kam ieškoti kaltų kai kaltasis visad prieš tave ir su tavimi...
niekad nemaniau kad pamilsiu tave, net neturėjau tokios minties, visad žiūrėdavau į tave ir stebėjausi kaip pasaulyje dar gali būti tokių nuostabių žmonių, kaip tokiais laikais dar būna tokių kaip tu... mes pradėjom bendrauti ir tada supratau kad tu dar nuostabesnis žmogutis nei aš maniau, kad tu esi ta kurios aš visą gyvenimą ieškojau, kad tu tas žmogus su kuriuo aš įsivaizdavau praleisentis visą likusį gyvenimą...
žinau, kad tau skaudu... man taip pat... nebežinau kur mane besidėti... noriu išnykti, noriu būti negimęs... dabar gyvenu tik šia diena... kiekvieną naktį prieš eidamas miegoti vis tikiuosi daugiau nebepabusti, vis tikiuosi kad kitą vakarą nereiks verkti, vis tikiuosi kad šis ašarų vakaras bus paskutinis... nebenoriu ir nebegaliu kentėti, noriu neiko nebejausti... taip norėčiau prarasti atmintį ir viską pamiršti... nors neturiu ką pamiršti, o gal nenoriu... taip, nenoriu prarasti nei vienos su tavimi praleistos akimirkos, nei vieno prisilietimo, nei vieno ištarto žodžio...
kada pagaliau baigsis ši pebrotybė... na kada pagaliau viską pamiršiu... nejau ir vėl teks kentėti taip ilgai...
kodėl aš gimiau... na kodėl... tam kad kentėčiau pats ir kankinčiau tave..?
nenoriu... nenoriu... nenoriu...
noriu kad tu būtum laiminga...
dalyte, aš visad tave mylėsiu...
visad maniau kad gyvenime turi visad šviesti saulė, kad kelią naktyje turi nušviesti mėnulis ir žvaigždės, bet... bet ir vėl aš klydau ir vis dar klystu... nėra saulės, nėra mėnulio, nėra nieko...
tikiu tuo ko nėra... tikiu laime kurios nėra... tikiu meile kuri neegzistuoja... tikiu ištikimybe, kuri neegzistuoja be meilės... nebėra man svarbiausių gyvenime dalykų, viskas išnyko tarsi rytmetinis rūkas... nebėra nieko... nebėra tavęs, o tu esi viskas ką aš brangiausio turėjau... tu ir tik tu buvai didžiausia mano svajonė, tu ir tik tu buvai mano akys, o žinai, aklam labai sunku žengti tolyn, sunku, labai labai sunku...
viskas buvo taip gražu, tikėjau kad pagaliau, na štai sutikau laimę, kad štai aš laimingas, kad pagaliau bagėsi visi mano ieškojimai ir kančios, kad sutikau žmogų kuriam galiu paskirsti ir atiduoti visą save... kad pagaliau aš myliu, kad pagaliau radau meilę... manydamas kad radau viską ką ko man gyvenime trūko pradėjau planuoti ateitį, pradėjau žvelgti tolyn ir mačiau ti ką matyt ir norėjau... viskuo taipp tykėjau kad net nepastebėjau kaip viską praradau...
žinai, už viską labiausiai savo gyvenime norėjau šeimos, tikros ir šiltos šeimos į kurią galėčiau sugryžti... kurioje galėčiau jaustis laisvas, kad ir kaip bebutu sunku, bet tai būtų mūdviejų šeima, ten kur gera sugryžti...
o dabar... dabar likau vienas... vienas su savo skausmu... gal taip ir turi būti..? o gal ne..? nežinau, tikrai nežinau
skaudžiausia yra žinant kad dėl visko kenti tu, kaip norėčiau kad tu nejaustum šito skausmo, kaip norėčiau jį visą iš tavęs atimti ir uždaryti savyje... bet...
gyvenime niekad neieškojau kaltų, niekad niekad negalvojau kad kažkas yra kaltas... visad turėjau atpirkimo ožį... visada žinojau kad dėl visko esu kaltas tik aš pats, kad dėl visko kas vykstas galima kaltinti tik mane... kažkam skauda-per mane... kažkasm negera-per mane... kažkas verkia-per mane... visada kaltas tik aš... gal katrais ir klysdavau, bet kam ieškoti kaltų kai kaltasis visad prieš tave ir su tavimi...
niekad nemaniau kad pamilsiu tave, net neturėjau tokios minties, visad žiūrėdavau į tave ir stebėjausi kaip pasaulyje dar gali būti tokių nuostabių žmonių, kaip tokiais laikais dar būna tokių kaip tu... mes pradėjom bendrauti ir tada supratau kad tu dar nuostabesnis žmogutis nei aš maniau, kad tu esi ta kurios aš visą gyvenimą ieškojau, kad tu tas žmogus su kuriuo aš įsivaizdavau praleisentis visą likusį gyvenimą...
žinau, kad tau skaudu... man taip pat... nebežinau kur mane besidėti... noriu išnykti, noriu būti negimęs... dabar gyvenu tik šia diena... kiekvieną naktį prieš eidamas miegoti vis tikiuosi daugiau nebepabusti, vis tikiuosi kad kitą vakarą nereiks verkti, vis tikiuosi kad šis ašarų vakaras bus paskutinis... nebenoriu ir nebegaliu kentėti, noriu neiko nebejausti... taip norėčiau prarasti atmintį ir viską pamiršti... nors neturiu ką pamiršti, o gal nenoriu... taip, nenoriu prarasti nei vienos su tavimi praleistos akimirkos, nei vieno prisilietimo, nei vieno ištarto žodžio...
kada pagaliau baigsis ši pebrotybė... na kada pagaliau viską pamiršiu... nejau ir vėl teks kentėti taip ilgai...
kodėl aš gimiau... na kodėl... tam kad kentėčiau pats ir kankinčiau tave..?
nenoriu... nenoriu... nenoriu...
noriu kad tu būtum laiminga...
dalyte, aš visad tave mylėsiu...
Istraukim sita tema is rusio
Idomu kaip sekasi Svajukui. As irgi toks pat buvau. Jaunas ir durnas. Svajuk, Tu tik nori sau patikti, rasai graziai, nori susilaukti pagyrimo uz tai, kad taip aukojiesi del kitos moters, kad esi pasirenges padaryti viska del jos, bet to nebus. Nes tai nenuosirdu. Mums nenuosirdu. Mes suprantam Tave, kad Tau dabar yra labai sunku ir pasaulio pabaiga. Bet paklausyk suaugusiu mamyciu ir ju patirties. Jos zino ka sako.
QUOTE(Tadas @ 2006 06 29, 13:14)
Istraukim sita tema is rusio Idomu kaip sekasi Svajukui. As irgi toks pat buvau. Jaunas ir durnas. Svajuk, Tu tik nori sau patikti, rasai graziai, nori susilaukti pagyrimo uz tai, kad taip aukojiesi del kitos moters, kad esi pasirenges padaryti viska del jos, bet to nebus. Nes tai nenuosirdu. Mums nenuosirdu. Mes suprantam Tave, kad Tau dabar yra labai sunku ir pasaulio pabaiga. Bet paklausyk suaugusiu mamyciu ir ju patirties. Jos zino ka sako.
Idomu kaip sekasi Svajukui. As irgi toks pat buvau. Jaunas ir durnas. Svajuk, Tu tik nori sau patikti, rasai graziai, nori susilaukti pagyrimo uz tai, kad taip aukojiesi del kitos moters, kad esi pasirenges padaryti viska del jos, bet to nebus. Nes tai nenuosirdu. Mums nenuosirdu. Mes suprantam Tave, kad Tau dabar yra labai sunku ir pasaulio pabaiga. Bet paklausyk suaugusiu mamyciu ir ju patirties. Jos zino ka sako.svajukas gyvas.. vis dar
Papildyta:
svajukas gryžo..
svajukui labai gėda kad jis buvo toks minkštavietės spuogas ir už viską atsiprašo
meilė buvo meilė bus kol svajukas nepražus
visas gyvenimas keistas, keistas ir aš..
Meilė turi buti abipusė - ieškok žmogaus su kuriuo abu galėtumėte dalintis ta šiluma, nes žaidimas į vienus vartus, nieko nepadaru laimingu...
Ot kokia liūdna pasaka... Bet gražiai baigės musėk, va ir vaikelis yra...
Labai negražu vadint visa tai suskydimu. Tokia aistra būna ne veltui. Žinau ir aš daugybę atvejų kai berniukai įsimiliejo vyresnes moteras. Nors ir netrukdavo ilgai tokie santykiai dažniausiai, bet labai naudinga abiem. Mano pažįstamai mokytojai vienas jaunas berniukas vaikelį dovanojo... Tiesa tai buvo prieš daug metų. Kadangi jos vyras nebuvo labai pajėgus, turėjo problemų kažkokių, tai tapo tikru išsigelbėjimu ir tikra dovana. Tą berniuką jin paskui paleido, o vaikelį augino su vyru.
Labai teisingai pasakyta.
QUOTE(Salva @ 2005 09 06, 18:43)
Tai kaip supratau, pagrindinė problema tame, kad jis jaunesnis už ją?
Jeigu amžiaus skirtumas nemažas (tarkim, virš 5-7 m.), vyresnė moteris būna su jaunesniu tik dėl aistros Na, nekalbu apie tą amžių, kai abu jau pagyvenę - tuomet gal susilygina. Bet... pati esu jauna... ir turėjau tokią patirtį... Berniukas mane įsimylėjo, o man irgi patiko su juo būti - prieš tai buvau palikta, vieniša ir išalkusi to jausmo, kai tavim kažkas labai žavisi ir tavęs trokšta 
Buvau gal, sakysite, siaubinga egoistė , bet tikrai neįsivaizdavau bendros ateities kartu, o jis - velnias žino ką mąstė savo nesubrendusioj galvelej. Ir štai vieną gražią dieną (tereikėjo situacijos viešumoje) man atsivėrė akys, aistra akimirksniu išblėso, nes pamačiau, koks jis vaikiškas Taigi. Nebuvo nė menkos abejonės, kad laikas dėti tašką ir pamiršti šituos santykius. O vaikinukas - 
ot buvo vargo... persekiojo paskui mane gal gerus metus... Dabar atsimenu tai kaip didžiausią savo gyvenimo klaidą. Ir graužiu save Ir jokiai moteriškei nelinkėčiau taip suskysti, kaip man buvo nutikę 
Nes paskui ir atsiranda tokie laiškiukai kaip Svajuko į supermamų forumą 
Čia dar švelniausia padarinių forma....
O Svajukui patarčiau palikti moteriškę ramybėje. Patikėk, jei ji sako, kad nenori, tai tikrai - kuo toliau, tuo labiau nenorės. Susirask savo amžiaus merginą ir padaryk ją laimingą, o dabartinei mylimajai būk tiesiog dėkingas už patirtį - dvasinę ar dar kokią kitokią
.
Jeigu amžiaus skirtumas nemažas (tarkim, virš 5-7 m.), vyresnė moteris būna su jaunesniu tik dėl aistros
Na, nekalbu apie tą amžių, kai abu jau pagyvenę - tuomet gal susilygina. Bet... pati esu jauna... ir turėjau tokią patirtį... Berniukas mane įsimylėjo, o man irgi patiko su juo būti - prieš tai buvau palikta, vieniša ir išalkusi to jausmo, kai tavim kažkas labai žavisi ir tavęs trokšta Buvau gal, sakysite, siaubinga egoistė , bet tikrai neįsivaizdavau bendros ateities kartu, o jis - velnias žino ką mąstė savo nesubrendusioj galvelej. Ir štai vieną gražią dieną (tereikėjo situacijos viešumoje) man atsivėrė akys, aistra akimirksniu išblėso, nes pamačiau, koks jis vaikiškas Taigi. Nebuvo nė menkos abejonės, kad laikas dėti tašką ir pamiršti šituos santykius. O vaikinukas - ot buvo vargo... persekiojo paskui mane gal gerus metus... Dabar atsimenu tai kaip didžiausią savo gyvenimo klaidą. Ir graužiu save Ir jokiai moteriškei nelinkėčiau taip suskysti, kaip man buvo nutikę Nes paskui ir atsiranda tokie laiškiukai kaip Svajuko į supermamų forumą Čia dar švelniausia padarinių forma.... O Svajukui patarčiau palikti moteriškę ramybėje. Patikėk, jei ji sako, kad nenori, tai tikrai - kuo toliau, tuo labiau nenorės. Susirask savo amžiaus merginą ir padaryk ją laimingą, o dabartinei mylimajai būk tiesiog dėkingas už patirtį - dvasinę ar dar kokią kitokią
.Labai negražu vadint visa tai suskydimu. Tokia aistra būna ne veltui. Žinau ir aš daugybę atvejų kai berniukai įsimiliejo vyresnes moteras. Nors ir netrukdavo ilgai tokie santykiai dažniausiai, bet labai naudinga abiem. Mano pažįstamai mokytojai vienas jaunas berniukas vaikelį dovanojo... Tiesa tai buvo prieš daug metų. Kadangi jos vyras nebuvo labai pajėgus, turėjo problemų kažkokių, tai tapo tikru išsigelbėjimu ir tikra dovana. Tą berniuką jin paskui paleido, o vaikelį augino su vyru.
QUOTE(Deimin @ 2005 09 06, 23:44)
Amžius ,manau, nėra tokia jau rimta kliūtis,jei myli.
Labai teisingai pasakyta.
