vis galvoju ką aš gyvenime pasiekiau... ką gyvenime galiu pasiekti ir kas yra tik svajonė... ko aš apskritai noriu iš gyvenimo... ir žinai, aš nerandu atsakymo į nei vieną užduotą klausymą... ir pats pradedu suprasti kodėl taip yra... tikriausiai viskas yra todėl kad aš iš gyvenimo nenoriu nieko, dabar jau nebenoriu nieko, noriu tik tai kad jis paliktų mane ramybėje, kad mane tiesiog užmirštų ir išbrauktų iš savo sarašo... bet vėlgi būsiu apšauktas savanaudžiu...
visad maniau kad gyvenime turi visad šviesti saulė, kad kelią naktyje turi nušviesti mėnulis ir žvaigždės, bet... bet ir vėl aš klydau ir vis dar klystu... nėra saulės, nėra mėnulio, nėra nieko...
tikiu tuo ko nėra... tikiu laime kurios nėra... tikiu meile kuri neegzistuoja... tikiu ištikimybe, kuri neegzistuoja be meilės... nebėra man svarbiausių gyvenime dalykų, viskas išnyko tarsi rytmetinis rūkas... nebėra nieko... nebėra tavęs, o tu esi viskas ką aš brangiausio turėjau... tu ir tik tu buvai didžiausia mano svajonė, tu ir tik tu buvai mano akys, o žinai, aklam labai sunku žengti tolyn, sunku, labai labai sunku...
viskas buvo taip gražu, tikėjau kad pagaliau, na štai sutikau laimę, kad štai aš laimingas, kad pagaliau bagėsi visi mano ieškojimai ir kančios, kad sutikau žmogų kuriam galiu paskirsti ir atiduoti visą save... kad pagaliau aš myliu, kad pagaliau radau meilę... manydamas kad radau viską ką ko man gyvenime trūko pradėjau planuoti ateitį, pradėjau žvelgti tolyn ir mačiau ti ką matyt ir norėjau... viskuo taipp tykėjau kad net nepastebėjau kaip viską praradau...
žinai, už viską labiausiai savo gyvenime norėjau šeimos, tikros ir šiltos šeimos į kurią galėčiau sugryžti... kurioje galėčiau jaustis laisvas, kad ir kaip bebutu sunku, bet tai būtų mūdviejų šeima, ten kur gera sugryžti...
o dabar... dabar likau vienas... vienas su savo skausmu... gal taip ir turi būti..? o gal ne..? nežinau, tikrai nežinau
skaudžiausia yra žinant kad dėl visko kenti tu, kaip norėčiau kad tu nejaustum šito skausmo, kaip norėčiau jį visą iš tavęs atimti ir uždaryti savyje... bet...
gyvenime niekad neieškojau kaltų, niekad niekad negalvojau kad kažkas yra kaltas... visad turėjau atpirkimo ožį... visada žinojau kad dėl visko esu kaltas tik aš pats, kad dėl visko kas vykstas galima kaltinti tik mane... kažkam skauda-per mane... kažkasm negera-per mane... kažkas verkia-per mane... visada kaltas tik aš... gal katrais ir klysdavau, bet kam ieškoti kaltų kai kaltasis visad prieš tave ir su tavimi...
niekad nemaniau kad pamilsiu tave, net neturėjau tokios minties, visad žiūrėdavau į tave ir stebėjausi kaip pasaulyje dar gali būti tokių nuostabių žmonių, kaip tokiais laikais dar būna tokių kaip tu... mes pradėjom bendrauti ir tada supratau kad tu dar nuostabesnis žmogutis nei aš maniau, kad tu esi ta kurios aš visą gyvenimą ieškojau, kad tu tas žmogus su kuriuo aš įsivaizdavau praleisentis visą likusį gyvenimą...
žinau, kad tau skaudu... man taip pat... nebežinau kur mane besidėti... noriu išnykti, noriu būti negimęs... dabar gyvenu tik šia diena... kiekvieną naktį prieš eidamas miegoti vis tikiuosi daugiau nebepabusti, vis tikiuosi kad kitą vakarą nereiks verkti, vis tikiuosi kad šis ašarų vakaras bus paskutinis... nebenoriu ir nebegaliu kentėti, noriu neiko nebejausti... taip norėčiau prarasti atmintį ir viską pamiršti... nors neturiu ką pamiršti, o gal nenoriu... taip, nenoriu prarasti nei vienos su tavimi praleistos akimirkos, nei vieno prisilietimo, nei vieno ištarto žodžio...
kada pagaliau baigsis ši pebrotybė... na kada pagaliau viską pamiršiu... nejau ir vėl teks kentėti taip ilgai...
kodėl aš gimiau... na kodėl... tam kad kentėčiau pats ir kankinčiau tave..?
nenoriu... nenoriu... nenoriu...
noriu kad tu būtum laiminga...
dalyte, aš visad tave mylėsiu...