Įkraunama...
Įkraunama...

Kas ir ką mąstot apie ketvirtą?

QUOTE(Subjektyvi @ 2015 06 15, 12:09)
Bet jūs, Pilango, Nura ir Mrs., rašote tai, kas yra neadekvatu Lietuvai. Ką jūs rašote apie JAV, Norvegijos ir pan. senelių namus su klubais, pramogom, puikiu servisu ir maistu, visom paslaugom, tai prie ko čia Lietuva?! mastau.gif  Lietuvoje to nėra, nieko tokio nėra. Lietuvoje senelių namai tokie pat baisūs ir oficialiai socialiai nejaukūs kaip vaikų namai bei internatai. Buvo bandymų atidaryti šiuolaikinius privačius senelių namus Birštone, tokius kaip kitose šalyse, su teisinga vizija, bet kiek žinau jie užsidarė, nes nepasiteisino.

Subjektyvi, yra tų gerų senelių namų. Faktas tik tas, kad jie tikrai ne iš pigiųjų, nes mėnesio kaina nuo 500eu prasideda. Esmė tame, kad slaugyti sunkų ligonį namuose reiškia vienam iš artimųjų mesti darbą ir už kelių šimtų eurų pašalpą bandyti išgyventi - ne gyventi.

QUOTE(_una_ @ 2015 06 15, 12:16)
Dar kitaip tai vadinasi - šioje visuomenėje nėra vietos senukams. Kaip ir vaikams. Nors niekada dar žmonijos istorijoje taip patogiai ir lengvai negyventa, bet vis mažiau noro save dalinti ir vis daugiau - griebk iš gyvenimo kiek gali. Deja, nuo to laimingesnis žmogus netapo, dabar jau kiekvienam reikia po asmeninį advokatą ir asmeninį psichologą.

O ką pasakysite apie darbus praradusius, depresija sergančius jaunus žmones, kurie slaugo labai sunkius ligonius ir dėl to turi visiškai užmiršti save, savo poreikius, sveikatą, socialines garantijas, karjerą, keliones ir pan? Pasiskaitykite Rūtos Vanagaitės, Marijos Aušrinės Pavilionienės interviu. Jos ne viename interviu pasakojo apie savo patirtį, ką reiškia ilgus metus slaugyti sunkius ligonius, abi dabar kategoriškai tvirtina, kad nei už ką neleis savo vaikams jų slaugyti, nes tai yra didžiulė, negrįžtama auka, kuri sužaloja tiek moraline, tiek fizine prasme.
Atsakyti
QUOTE(RitaRazi @ 2015 06 13, 09:41)
žinia, nedraudžia.. Tai vat ir pasapnuoju.. Gal kada prisapnuosiu ką.

Vis tik berniukai ir mergaitės auga skirtingai, jų net pašėlimas skirtingas, mąstymas skirtingas. Nežinau, ar jūsų mergaitės drožė strėles, bandė su tėvo drėle gręžti sieną, važiavo su žmogaus voro kauke su dviračiu nuo kalno, norėdamas pakilti ir pan? rolleyes.gif 

taip, mano mergaite droze streles ir lanka, vaziuoja su tevu i zvejyba, moka irkluoti valti, lanko karate ir dovanu uzsipraso sportines pirstines (kurios apsauga ranka smugiuojant), karstosi po medzius, labai patinka technologijos pamokos, kai reikia kazka gaminti (siais metais buvo su medzio apdirbimo staklemis) ir t.t.
cia ne mergaiciu ir berniuku mastymas ir augimas yra skirtingas, o sustabareje suaugusiuju isitikinimai ir vertimas vaikus elgtis taip, kaip jie mano kad turetu elgtis pagal lyti (pvz kitos motinos kraupsta, kai pasakau, kad mergaite per metus sijona buvo uzsidejusi gal penkis kartus)


QUOTE(given444 @ 2015 06 15, 08:42)
bet juk naturaliai turi but kazkoks feedback, ar ne?

tai ir yra feedback - tie vaikai gimdo ir augina savo vaikus. I juos ideda tai, ka patys kazkada gavo.
Atsakyti
QUOTE(_una_ @ 2015 06 15, 04:16)
Dar kitaip tai vadinasi - šioje visuomenėje nėra vietos senukams. Kaip ir vaikams. Nors niekada dar žmonijos istorijoje taip patogiai ir lengvai negyventa, bet vis mažiau noro save dalinti ir vis daugiau - griebk iš gyvenimo kiek gali. Deja, nuo to laimingesnis žmogus netapo, dabar jau kiekvienam reikia po asmeninį advokatą ir asmeninį psichologą.


Nezinau, kodel jus taip sakote. Man atrodo, kad dabar kaip tik, labiau negu bet kada, yra didziulis demesys vaikams. Kiek zaislu, kiek demesio is tevu, bureliai, keliones, atostogos! Musu seneliai, ka ten, net vaikai nieko to nemate. Netgi ir mes vaikysteje girdejom, patylek, nesikisk kai suauge kalba, eik i lauka ir zaisk. O dabar -patys tevai eina ir zaidzia su vaikais, nebeliko net mados viena vaika isleisti.

Senukai irgi gi uz peciaus nesedi, vis daugiau iseina, pamato, ziurek pas vaikus nuskrenda, o ir siaip jau niekas nesistebi, kai senjorai kava kavinej geria.
Atsakyti
Būtent. Mano mama (kuriai virš 50) augo daugiavaikėje šeimoje ir vaikystėje buvo normalu, kad niekas su vaikais "neužsiimdavo". Seneliai rūpinosi gyvuliais, ūkiu, niekas nei išlydėdavo į mokyklą, nei pasitikdavo grįžtant. Neklausdavo nei kaip sekasi joje, ar viskas gerai, ar problemų nėra - niekas tam laiko neturėjo. Mama su sesėmis pačios šukuodavosi, rengdavosi dar pradinukės būdamos. Dėmesio gaudavo tik, jei bemelždamos karves pieną išliedavo - tada jau aprikdydavo. Dabar vaikų tėvų ryšys tikrai artimesnis ir stipresnis schmoll.gif
Atsakyti
QUOTE(given444 @ 2015 06 13, 09:58)
net krikscioniu amerikieciu seimos tokiai aukai nesiryzta.
gal off topic, bet cia tas pats tevu-vaiku rysys/santykiai.



QUOTE(Subjektyvi @ 2015 06 15, 11:09)
Bet jūs, Pilango, Nura ir Mrs., rašote tai, kas yra neadekvatu Lietuvai. Ką jūs rašote apie JAV, Norvegijos ir pan. senelių namus su klubais, pramogom, puikiu servisu ir maistu, visom paslaugom, tai prie ko čia Lietuva?! mastau.gif  Lietuvoje to nėra, nieko tokio nėra.


Nereikėjo pradėti ne į temą. Tėvų karšinimas su vaikų kiekiu, juolab trys ar keturi šeimoje, niekaip nesusijęs. Bet va stereoripas - susirinkus moterims bele pliurpt, net nelabai nusimanant cool.gif Kaip gali karšinti vienturtis ar net vienturčio marti, taip gali 3 ar 5 broliai ir seserys nebendrauti tarpusavyje. Tik ne apie tai tema poster_offtopic.gif
Atsakyti
Mano aplinkoje vienturtė gyvenanti ir dirbanti Vilniuje karšino Šiauliuose mamą, gulinčią ant patalo, berods 10 metų. Samdė priežiūrą ir pati kartais savaitgaliais važinėjo. Taip ir gyveno iki mamos mirties.
Atsakyti
QUOTE(Subjektyvi @ 2015 06 15, 13:40)
Mano aplinkoje vienturtė gyvenanti ir dirbanti Vilniuje karšino Šiauliuose mamą, gulinčią ant patalo, berods 10 metų. Samdė priežiūrą ir pati kartais savaitgaliais važinėjo. Taip ir gyveno iki mamos mirties.


Būtent smile.gif O aš turiu tris sūnus ir tekę susidurti su požiūriu (poliklinikoje moteriškė "pagailėjo"), kad jau karšinsiuosi prieglaudoje, nes dukrų neturiu, marčios nežiūrės nail.gif Turėčiau dar ketvirtą sūnų, dar blogiau būtų.
Atsakyti
QUOTE(muminukas @ 2015 06 15, 14:47)
Būtent smile.gif O aš turiu tris sūnus ir tekę susidurti su požiūriu (poliklinikoje moteriškė "pagailėjo"), kad jau karšinsiuosi prieglaudoje, nes dukrų neturiu, marčios nežiūrės nail.gif Turėčiau dar ketvirtą sūnų, dar blogiau būtų.

Trijų sūnų, tai čia tik pavydėt. Kaip aš norėčiau trijų bernaičių wub.gif wub.gif
Atsakyti
QUOTE(Subjektyvi @ 2015 06 15, 12:09)
Bet jūs, Pilango, Nura ir Mrs., rašote tai, kas yra neadekvatu Lietuvai. Ką jūs rašote apie JAV, Norvegijos ir pan. senelių namus su klubais, pramogom, puikiu servisu ir maistu, visom paslaugom, tai prie ko čia Lietuva?! mastau.gif  Lietuvoje to nėra, nieko tokio nėra. Lietuvoje senelių namai tokie pat baisūs ir oficialiai socialiai nejaukūs kaip vaikų namai bei internatai.

Kalba, regis, prasidėjo nuo susvetimėjimo Vakaruose. Žinoma, lengviau "svetimėti", kai žinai, kad tavo artimaisiai bus gerai pasirūpinta. Vakarų ar Skandinavijos lygio lietuviški senelių namai (ne palaikomios slaugos ligoninės ar pan.) dar nepasekė, bet situacija neabejotinai geresnė nei buvo prieš 20 ar 10 metų.

QUOTE(_una_ @ 2015 06 15, 12:16)
Dar kitaip tai vadinasi - šioje visuomenėje nėra vietos senukams. Kaip ir vaikams. Nors niekada dar žmonijos istorijoje taip patogiai ir lengvai negyventa, bet vis mažiau noro save dalinti ir vis daugiau - griebk iš gyvenimo kiek gali. Deja, nuo to laimingesnis žmogus netapo (...)

Bet vieta vaikams matuojama ne vien pajamomis ar būsto kvadratiniais metrais. Džiugu už tuos, kurie gyvenimo pilnatvę atranda vaikų auginime (bent jau man labai gražu didelės šeimos, kuriose vaikai ne dėl pašalpų gimdomi). Bet ne visiems to užtenka. Jei žmogus neįsivaizduoja savo gyvenimo be savirelizacijos darbinėje veikloje, trankymosi po pasaulį ir t.t. Kas iš to jei gimdys vaikus vien todėl, kad sąlygos leidžia? Ar aplinkiniai to tikisi. Mano supratimu, kiekvienas gali susilaukt tiek vaikų, kiek mano galintis kokybiškai išaugint (ir po to nepriekaištaut, kad tau gyvenimą paaukojau). Jei neturi poreikio - tegu tos pilnatvės ieško kitur.
Atsakyti
Tai gi taip, būtent, gyvenimas neapsiriboja vien vaikų auginimu, lavinimu ir pan.. Ir aš netikiu, kad vaikų gausa proporcionaliai nesuvalgo ir neapkramto to laiko. Taip, prioritetai prioritetais, bet gyvenimo kokybės norisi tokios, kokią gali turėti ar bent jau svajoji. Ypač tomis akimirkomis, kai benučiuožantis stogelis nuo vaikų reikalų nieko gero nežada pačiai. Ne, žada, bet kažkada, kažkur, miglotose perspektyvose, kai rodos niekada to nesulauksi arba sulauksi velnias žino kada.
Atsakyti
QUOTE(Nura @ 2015 06 15, 12:46)
O ką pasakysite apie darbus praradusius, depresija sergančius jaunus žmones, kurie slaugo labai sunkius ligonius ir dėl to turi visiškai užmiršti save, savo poreikius, sveikatą, socialines garantijas, karjerą, keliones ir pan? Pasiskaitykite Rūtos Vanagaitės, Marijos Aušrinės Pavilionienės interviu. Jos ne viename interviu pasakojo apie savo patirtį, ką reiškia ilgus metus slaugyti sunkius ligonius, abi dabar kategoriškai tvirtina, kad nei už ką neleis savo vaikams jų slaugyti, nes tai yra didžiulė, negrįžtama auka, kuri sužaloja tiek moraline, tiek fizine prasme.

Yra situacijų, kai slaugyti ligonį tiesiog nėra nei fizinių, nei finansinių galimybių. Bet tai ne taisyklė. Skaityti Vanagaitės ar Pavilionienės man nereikia, pati slaugiau ir numarinau vėžiu sergančią mamą, vėliau tėvelį, žinau, ką reiškia sunkus ligonis. Bet prausiant ir šarvojant tėtį mano suaugę sūnus padėkojo mums už jiems labai reikšmingą meilės patirtį, už senelių slaugą (ko tikrai iš vaikų nesitikėjau, atrodė, kad tik man tai svarbu). Gyvenime tvirtybės ir pasitikėjimo pasirodo daugiau teikia toks pavyzdys, nei vardiniai rūbai, naujas auto ar kasmetinės atostogos vis kitame žemyne.
QUOTE(Mrs. @ 2015 06 15, 14:15)
Nezinau, kodel jus taip sakote. Man atrodo, kad dabar kaip tik, labiau negu bet kada, yra didziulis demesys vaikams.

Dėmesys jau gimusiems taip, dažnai net ir perdėtas, nes vaikai šiais laikais deficitas - du tėvai ir keturi seneliai kartais teturi vieną vaiką. Bet, kai tenka spręsti ar leisti gimti jau pradėtam dar vienam vaikui, labai dažnai nusprendžiama, kad šitam jau vietos po saule neužteks. Lygiai taip pat senukai - gerai, kol pavaikšto, pasirūpina savimi ir nenusišneka, o tie "nekondiciniai" geriau, kad būtų uždaryti gete ar utilizuoti ir negadintų vaizdo. Tiesiog prioritetai dabar yra "aš ir mano patogumas", nebesugebama pamatyti kiek išmoksti ir supranti slaugydamas ar augindamas, kad tai ne apiplėšimas, o dovana, tai proga pačiam augti.
Atsakyti
Jums slauga - tvirtybės įgavimas, kitam - depresija. Visi esame skirtingi, gal užteks dengtis šituo pseudo dvasingumu ir vaidinti motiną Teresę, menkinant kitus. Gaila, kad jūsų požiūris toks siauras ir manote, jog žmonėms tik naujas auto ir vardinis rūbas rūpi. Jūsų žiniai, ligonio priežiūra neretai priverčia žmones palikti darbą - vienintelį pragyvenimo šaltinį. Priverčia atsisakyti savirealizacijos profesinėje plotmėje, panaudojant įgytą išsilavinimą bei žinias, kas gali atnešti taip pat didžiulę naudą visuomenei ir t.t. Užsikabinot sau ordiną, tai sėdėkit laiminga.
Atsakyti