QUOTE(kastaneda @ 2005 09 13, 09:56)
Bet kaip reaguoti tada, kai vyresnysis sūnus nori būti mažiui tėvu? Jam nurodo ką veikti, kaip elgtis, o kartais ir per uodegytę trinkteli?
Kalbu ir gražiuoju, ir piktuoju, o rezultato jokio...
Paaiškinu, tai lyg ir suprato po kelių minučių vėl tas pats...
Kalbu ir gražiuoju, ir piktuoju, o rezultato jokio...
Paaiškinu, tai lyg ir suprato po kelių minučių vėl tas pats...
tarp mano berniukų 7m skirtumas. Mažasis kaip prilipęs prie vyresnėlio- jis jam autoritetas. Peštynės, rėkimas nesibaigiantis. Tik ir girdisi:vienas nori to, kitas- ano;
vienam padarė tą, kitas- aną.
Kokia aš būnu laiminga, kai jie nors iki pietų atskirai pabūna:viens- mokykloj, kitas- darželį.
Dabar vis dažniau pradedu pastebėti, kad vyresnėlis vis dažniau pradeda nurodinėt ką veikt, kaip elgtis. Jo tonas ne iš draugiškųjų
Aš jam gražiuoju aiškinu, kad negali taip jau griežtai nurodinėt mažąjam ką jam daryt, bet čia įžvelgiu savo kaltę, kad dažnai kišuosi į jų peštynes ir tada griežtu balso tonu nurodau: tu darai tą ir tą, o tu eini ten ir darai tą.
Tikiuosi išaugs Juk sakoma, kad jei augini 7 metų skirtumu, tai vaikai yra du vienturčiai.
Tarp manęs ir brolio 5m skirtumas. Užknisdavo jis mane,bet kažkaip nesipešdavom, tik ilgai neturėjom bendrų interesų. Ypatingai susibendravom ,kai jis vedė ir susilaukė vaiko.