KELIAS gal ir vienas, bet jis iiiilgas. Nei pradžios nei pabaigos nematyt. Skirtingose jo etapuose esame, skirtingu tempu žygiuojam...
Buvo laikas kai labai parinausi ir labai kompleksavau, kad fotografuoju kažkaip "lėkštai", kad man Vaišvilaitė patinka, Elzė ir visoks kitoks "banalus popsas". Dabar ėmiau į tai žiūrėti gerokai paprasčiau. Kančios konvulsijose tampytis neturiu jokio noro, darau tai, kas man patinka, nervinuosi, kai nepadarau, kaip man patinka, bet nebeprievartauju savęs ir nesmerkiu, kad man patinka kitaip, nei patinka tarkim ms. Ms mano bičiulis, kai kuriais aspektais labai svarus autoritetas, bet laikas, kai labai parinausi, jog jam nepatinka tai, ką darau, jau praėjo. Ne todėl, kad keliai mūsų skirtingi. Todėl kad ne šalia juo einam. Rami aš. Stovėt vietoje nenoriu, tad ir poreikiai ir skonis kinta. Stebiu kitų darbus, žaviuosi, stebiuosi, bet aš esu ten, kur esu
