Tavęs labai laukėm ir svajojom, kad kuo greičiau tu atsirastum.Sekesi sunkiai, metai laiko buvo bevaisiai. Beveik nuleidus rankas nusprendžiau, kad tau dar ne laikas matyt ir po mėnesio testas rode dvi ryškias juosteles! Ašaros byrejo iš laimės ir džiaugsmo, o tavo tėčiui tai pranešiau pasveikindama jį su Tėvo diena, nes kaip tik buvo birželio mėnuo ir Tėvo diena.Tau būnant dar tik 8 sav. išgirdau plakant tavo širdutę
, vėl verkiau iš laimės ir nuo tada tavęs laukiau dar labiau. Savaitės ėjo labai lėtai, o aš taip norėjau tave jausti,lyg užsitikrindama, kad tau viskas gerai. Kamavo baisus noras miegot, bet tai nesutrukdė vykti į tavo pirmą kelionę, nors ir 10sav.Grįžus pradėjau dirbti, galvodama, kad nors taip laikas greičiau prabėgs, bet jau trečią darbo dieną pradėjau kraujuoti.Kaip šiandien atsimenu buvo 2005 rugsėjo 1-oji. Su didžiule baime ir panika sėdau į taksi ir skubėjau namo dokumentų.Taksistas pamatęs mane užklausė kas atsitiko, išaiškinau,tai jis pasimetęs pažeidinėjo kelių eismo taisykles, kad kuo greičiau pasiekčiau namus, susinervino vyrukas, nes pradėjo sakyti: kai normali moteris tai sunku išnešioti vaiką, o kai kokia pijokė išvaikšto be jokių rūpesčių.Žodžiu....
Buvo vakaras, apžiūrėjo tave per echoskopą, tau nieko rimto ir blogo, ramiai gulėjai ir kaip gydytoja sakė čiulpiai pirštuką
Tau buvo beveik 15savaičių. Problema buvo atsidalijusi pirmaeigė placenta, iš jos ir kraujavo.Rizika tavęs netekti buvo didelė.. Paguldė į palatą, gulimas rėžimas, raminamieji, nes vien nuo minties, kad galiu tave prarasti akys apsipildavo ašaromis. Po savaitės paleido namo.Atrodo viskas nurimo. Susipažinau su nuostabia gydytoja, pas kurią persirašiau į konsultacijas.Praėjus lygiai savaitei aš vėl skubu į ligoninę.Vėl viskas pasikartojo.Gulimas rėžimas ir laukimas, nes vaistų nėra.Dėja. Ir taip kartojosi dar 2 kartus.Kol vieną vakarą gulint ir žiūrint į lubas ( ligoninėj) pajaučiau tave
Suplazdėjai kaip mažas drugelis.Buvo 18savaičių. Tada įtikinau save, kad tai paskutinis kartas ligoninėj kai guliu bijodama tavęs netekti.Matyt padėjo.Palatos kaimynės keitė viena kitą išeidamos gimdyti, o man taip spausdavo širdį.Pavydėjom joms, bet tik iš geros pusės.Toliau sėkmingai tavęs laukiau ir po truputį ruošiausi.Prieš pat naujuosius metus sužinojau kad laukiuosi berniuko 33sav., nors širdis jautė tai nuo tada kai tu atsiradai.Nė minutei neapleido mintis, kad turėsiu sūnų.Vardas irgi buvo jau išrinktas.
Atėjus terminui guliau i ligoninę laukti gimdymo, nors nieko nejaučiau.Su pavydu išlydėdavau palatos kaimynes i gimdyklą. Praėjus keturiom dienom be jokios veiklos gydytoja pasitarė ir mes nusprendėm, kad penktadienis vasario 24d labai tiktų tavo gimimui.
Rytas.Nuo 6val pradėjo skatinti veiklą, bet nieko nejaučiau. 12valandą iškeliavom su tavo tėčiu į gimdyklą.Jis taip jaudinosi, kad man tai kėlė didelį juoką.
Kas kelias valandas skatinamųjų lašalinė lašino vis stipresnius skatinamuosius, kuriuos lydėjo siaubingi skausmai.Bet tu niekur nesiruošiai, ir kaip galėjau suprasti iš tavo judesių tu buvai išsigandęs kaip ir aš. 21valandą gydytoja pradėjo nerimauti, nes veiklos nebuvo, tik skausmai. Pradėjo kilti grėsmė tau ir man. Tavo širdutė pradėjo lėčiau plakti, man kilo temperatūra ir krito spaudimas. Per akimirką buvo viskas paruošta operacijai.Epidūras ir aš jau ant operacinio stalo. Kvėpuoti darosi vis sunkiau, akyse juoda, galva sukasi, žodžiai nesuprantami. Po 22:12 per miglą išgirdau tavo verksmą! Tu buvai toks nuostabus ir gražutis
Iš kart pajutau kartu su tavimi gimusią meilę tau. Rytas. Perkelia į palatą. Skambinu į naujagimių skyrių, kad tave atveštų. Neatsiminiau kaip tu atrodei, bet žinojau, kad pats nuostabiausias. Po kelių minučių seselė įvežė tave užklota su dekučiu. Sėdėjau ir žiūrėjau į "paslėptą" tave po dekuciu, o širdį viskas vartėsi aukštyn kojom.Likome dviese. Kaip jausdamas tu prabudai ir pati net nejausdama, lyg instinktyviai ištiesiau rankas į tave, o lūpos pačios tarė: Labas mano mažas žmogau, aš tavo mama. O tu lyg ir nusišypsojai pasisveikindamas atgal. Priglaudus tave prie krūtinės mane užliejo toks neapsakomas žodžiais nuostabus jausmas, palaima, pilnatvė. Tu buvai toks nuostabus dviejų mylinčių žmonių kūrinys prieš kurį nublanksta visi pasaulio stebuklai,nes mūsų stebuklas buvai ir esi tu.
Tik mūsų abiejų pastangomis ir begaliniu noru susitikti mes susitikome. Nuo pirmų savaičių esame puiki komanda. Tu mano " šeimininkutis", mano užvadėlis. Kiekvieną kartą tavo ištarti žodžiai: Mamyte labai tave myliu" mane pakylėje iki dangaus.
Myliu tave mano sūnau!
