Man labai reiktų išgirsti nešališką nuomonę, jei tik tai įmanoma. Turiu tokią problemą: su vienu vaikinu esame pažįstami jau pusę metų. Pirmus mėnesius buvome tik draugai, vėliau atsirado abipusė simpatija, o prieš mėnesį su puse jau oficialiai nusprendėme, kad tikrai būsime pora. Ką gi, atrodė štai, pagaliau turiu ramų gyvenimą, apie kokį svajojau: aš patinku jam, jis patinka man, širdy siaubingai dideli jausmai kirba (buvo man kad vienų glamonių metu (mes dar nesimylėjom, neturim kur
) net apsiverkiau iš susijaudinimo, kad turiu šalia tokį gerą žmogutį, kuriam tiek daug jausmų širdelėje kirba), su juo jaučiausi saugi, niekad nepamiršiu ką pajaučiau pirmą kartą užuodusi jo kvapą, pirmą kartą pajutusi savo ranką jo delne (jis toks tvirtas vyras). Taigi tie pirmi paprastos draugystės mėnesiai, o paskui kai jau pradėjom draugaut kaip pora man atrodė kaip pasaka ir buvau užtikrinta, kad bent jau iš mano pusės tikrai niekas nesikeis, o kad iš jo nesikeis esu užtikrinta tuo labiau. Tiesa, turim tik viena problemėlę, kad gyvenam atskiruose miestuose, bet jie nėra labai jau toli vienas nuo kito ir susimatyti išeina, kai mažiau darbų, kad ir tris kartus į savaitę, tad man tai itin nekliudo, nes ateity ir taip mąstom, kad jis kelsis pas mane į sostinę. Tai štai čia aprašiau idilę. Mes abu vienas kitą 
ir viskas fantastiška. Ir tada staiga BUM 
: mirė mano senelis, kuria LABAI sunkiai sirgo. Aš esu silpnų nervų žmogus, turiu panikos atakų sutrikimą, jau gimiau su silpnais nervukais, laidotuvės mane labai paveikė, vaikinas jų metu negalėjo būti šalia, bet labai dažnai skambino, rašė sms, mes nuolat kalbėdavom ir man viskas taip įstrigo atminty, kad ėmiau jį asocijuoti su laidotuvėm, nes būtent jų metu kažkodėl negalėjau priimti jokios užuojautos iš jo, bandžiau vaidinti stiprią. Po laidotuvių atsirado noras jo vengti, negalėjimas normaliai bendrauti. Ėmiau gerti vaistus. Atrodo, asociacijos po truputi nyksta, tačiau atsirado kažkokia baimė dėl santykių, o dar kai žinau, kad jis mane kuo toliau, tuo labiau isimyli, o aš po laidotuvių šalta, man dažnai užeina virpulys iš nervų, diena iš dienos kenčiu įtampą ir nepakeliamą galvos skausmą. Yra baimė, kad vaikinas rimtai žiūri į šiuos santykius, o aš bijau, kad mane ištiks mano mirusio senelio ir mano močiutės situacija (jis ją labai mylėjo, o ji jo ne ir visą gyvenimą ėdė vienas kitam sveikatą). Pabandau iš galvos išmesti laidotuves, stipriai įsijaučiu, kad atseit jų nė nebuvo ir atrodo įtampa dingsta, vėl galiu normaliai bendrauti su vaikinu. Kai susitinkame viskas būna gerai, jaučiuosi linksma, įtampos nėr, jis mane atpalaiduoja, tačiau tik išsiskiriam, jis grįžta namo ir mane vėl mintys puola (taip yra jau kelias savaites beveik), atrodo tik imu mąstyt apie jį būdama viena ir užpuola galvos skausmas, ima kilti mintys, kad geriau man jį mesti, nes negi visą laiką gyvensiu įtampoje ir su galvos skausmais. Aš nežinau, ar jausčiausi taip pat, jei nebūtų jo, o pertraukos daryti nenoriu, nes geriau jau tada visai skirtis - manau tik taip galima suvokti, ko norisi iš tiesų. Aš nesuprantu, ar visi neigiami jausmai jam atsirado, kad mane sukrėtė laidotuvės (po jų tikrai suknistai jaučiausi, nes tai buvo mylimas senelis, su kuriuo praleidau siaubingai daug laiko) ar jie tiesiog šiaip iš kažkur atsirado laikui bėgant. Niekaip negaliu suvokti...Žinau tik, kad jau seniai buvau sutikus tokį mane gerbiantį žmogų, kuris žavisi mano vidum, išore, kiekviena mano kūno ir sielos kertele. Aš apie jį galėčiau pasakyti tą patį...Bet va kodėl asociacijos su laidotuvėm..nes mintyse nuolat matau mus šnekančius telefonu prie šarvojimo salės, juodą spalvą, karstus ir košmarai panašūs sapnuojasi. Imu jaustis kaip psichinė ligonė, kodėl negalėjau pagaliau tapti laiminga. Jei vis laiką man kils tokios asociacijos, turėsiu palikti žmogų, kurį galbūt ateityje tikrai mylėsiu...Ką patartumėt? Gal kam buvę kažkas panašaus?
