
Auginu sunu, kuriam siemet bus 12 metu. Jis yra labai judrus vaikinas, todel as ne kiek nesistebiu, kad kartais jis mokykloje su kuo nors susipesa (na, itin mazai berniuku be to uzaugo, o as ir pati, budama moksleive, pesdavausi). Aisku, suzinojusi, kad jis susipese, as, kaip dora motina , su savo sunum pabendrauju, papasakoju, kaip vis tik butu galima tu pestyniu isvengti. Jis manes paklauso, o po kurio laiko ir vel susipesa. Situacija sukasi ratu, kaip sakant.
Bet del tu pestyniu jam tenka aiskintis ne tik su manim, bet ir su mokyklos soc. pedagoge bei su mokykla sefuojancia nepilnameciu reikalu pareigune. Viskas butu gerai, jei pokalbiai vyktu ramiai, bet, anot sunaus, sios dvi veikejos nuolat ant jo rekia, o tai kazkodel jam sukelia ne baime, asaras ar atgaila uz savo elgesi, o juoka. Tokia jo reakcija i pastabas sias dvi minetas moteris dar labiau nerviskai supurto. Tada jos mano sunu isvadina durnium, silpnaprociu ir pasiulo jam gydytis. Jis, aisku, del to dar labiau juokiasi.
Bet jam juokinga buna tik ten. Grizes namo jis labai gailiai verkia, nes jauciasi iskaudintas, pazemintas ir visaip paniekintas. Ir ne kokiu apsinarkasinasiu valakatu, o dvieju pareiguniu, issilavinusiu ir turinciu bent jau diplomus, neva liudijancius, kaip reikia elgtis su vaikais tokiais ir panasiais atvejais.
Del to juoko as kalbejau su psichologe. Ji aiskina, jog bendravimo su soc.pyrdagoge ir mente (atleiskit uz grubuma, bet kitaip man liezuvis neapsivercia ju pavadinti) metu, jam visai nejuokinga, nors jis ir juokiasi. Tiesiog tokia yra jo nesamoninga gynybine reakcija. na, tos dvi veikejos galejo to nezinoti, bet tai nesuteikia jom teises rekti ant vaiko ir juo labiau ji isvadinti jo garbe ir oruma zeminanciais zodziais. Beje, jis juokiasi visada, kai yra baramas kitu zmoniu, mokytoju (ta prasme ne seimos nariu).
Ka as ketinu daryti? Ogi pasikalbeti su jom.. Labai gerai, kad emocijos bus aprimusios, galesiu bendrauti mandagiai, paaiskinti jom, kad net ir as pati, kai pakeliu balsa pries savo sunu, norima rezultata dar labiau nutolinu (jis tada visai manes nebeklauso, nes pripazysta tik ramu balso tona ir be jokiu zeminanciu epitetu).
Na, nors as cia viska parasiau pakankamai ironisku tonu, bet pati situacija yra rimta. Vaikas, nors kitiems gal atrodo ir kitaip, yra labai jautrus, kai pajunta dideli spaudima is visu pusiu gerai mokytis, nepriekaistingai elgtis ir dar prie tu visu reikalavimu gauna gera pazeminimo doze, jis pasijaucia niekam nebereikalingas ir net kalba, kad nebenori gyventi ir nusizudys. Ta is jo isgirdau vakar ir iki siol negaliu nurimti. Reikia psichologo, nes vaikas ne tik neturi zudytis, bet ir mastyti apie tai neturi. O jei jau masto, vadinasi, kazkas negerai. Tai va, noretusi, kad su juo (ir su mumis) padirbetu specialistai, tik nezinau, kur rasti tokiu, kad uz savo paslaugas neisdraskytu ir taip apytusciu musu kiseniu.
_________________