Vėl aš su trigrašiu. Deja, bet aš mastau europietiškai (tiksliau, dar tik mokausi) ir nemanau, kad tragedija yra kitoks vaikas, kad ir kokios sunkios negalės jis būtų. Matyti tokius vaikus ir su jais bendrauti (kad ir koks nekokybiškas tas bendravimas būtų) yra gerai. Tai yra gera patirtis. Pagalba, užuojauta, supratimas, mokymasis neišskirti, suprasti, mylėti. Koja pas jį sužalota ar intelektas - koks skirtumas? Mėgdžioja, deja, visi vaikai. Ar sveiki vaikai nemėgdžioja? Dar ir kaip. O štai patirti, ką reiškia turėti kitokį draugą - ne kiekvienam skirta. Labai dėkočiau tam, kuris imtų mano vaiką už rankos ir pasakytų "draugaukim, aš tau padėsiu", o ne šalintųsi, nes jis elgiasi keistai. Vaiko su CP mama norėtų, kad jo vaiką imtų už rankos kažkas ir sakytų "eime kartu, eime visur". Kaip jie nueis - tai jau tik jų reikalas, gal ir svajonėse ar fantazijoj. Bet svarbu, kad atsirastų toks žmogus. O tas, kuris yra protiškai neįgalus, gal net ir pats to nesuvokdamas svajoja, apie gudrų ir sumanų draugą...
Cezi, vidutinė. Bet iki šiol žymiai blogiau galvojau apie Dauno sindromą. Negalėjau patikėti, kad tai toks vaikas. Žinoma, sutrikimas yra sutrikimas, bet gabumai pas jį, sakyčiau, neblogi esant tokiai negalei

Klausiau jo mamos ar kažkaip ypatingai su juo užsiima, tai lyg ir nieko ten labai ypatingo nėr, tiesiog lavina pagal rekomendacijas specialistų