Po angelo sparnu...

Bona -pari džiaugiuos, kad pas tave viskas tvarkoj, liudesys praejo ir gerai Vis ikišu savo trigraši, paskaitau kaip jums sekas, kaip laikotes, kokie jus stiprus ir draugiški, labai džiaugiuos už jus, kartu liudžiu ir kartu džiugauju. Kažkaip nesirodo Klaudi-ja Kažin kaip jai sekas?
Kristulee didžiausios tau sveikateles ir sekmes. Žinau kaip sunku tom paskutinem dienom. Stiprybes jums visoms

Labutis
Rugsėje, kaip šaunu kad tavo tyrimai geri
Vaivos juosta kiek supratau ir tavo tyrimai geri Vaje, pasižiūriu į tavo liniuotę - gi ir tau jau nebedaug to laiko likę Rodos taip neseniai pasakei kad laukies......
Sveikute, Ziezulėle Gerai kad yra kuo užsiimt, kad nors trumpam gali atitrūkt nuo liūdnų minčių....... Deja, toks jau tas mūsų gyvenimas - amžinas liūdesys širdyje apsigyveno..............


Na dėl vaistų poveikio būsimam vaikeliui nieko negaliu pasakyt, geriau su daktaru pasitart. Dėl planavimo, net nežinau ką patart Gal ir verta palaukt, kol emociškai sustiprėsit, gal reikia išgedėt..... Ko gero kievienam skirtingai, o gal nėštumas būtų nauja viltis, postūmis džiaugtis gyvenimu............ Man per tuos 9 metus maždaug viskas jau buvo susigulėję, paverkdavau per metines, gimimo dieną, stengiaus nebekelt iš atminties tų įvykių. Trečias nėštumas emociškai lengvai praėjo, gal kad nežinojau kitų angelėlių mamyčių istorijų, gal kad du nėštumai kad ir buvo sunkūs bet išnešiojau. Tik be proto buvo sunku išlaukt tuos du metus............ Su mažosios gimimu atsirado paniška baimė, bet ir gyvenimas nušvito džiaugsmo spalvomis...........
O kaip tu pati, ar kreipsies pirmadienį pagalbos?
Skaudu.........


Skaudina, nes neįsivaizduoja to skausmo..............
Bona-pari, gal vengia todėl, kad nežino ką pasakyt, kaip paguost, kaip kalbėtis.....
Papildyta:

Ačiū

Sveikos




va ši situacija dar sunkesnė, oi savo istorijoje tokį atveją kaip turėjau, ir labai artimo (tiek giminystės tiek bendravimo prasme) žmogaus. Tada man buvo labai skaudu, nors poto tai buvo traktuojama kaip ir tokiais šiokiais neišsiaiškinimais, nors esmėj buvo kitokia situacija....bet man tada byvo skaudu, nors kartais pagaudavau mintį kad gal ir gerai- savo skausmą sugebu nukreipti į pyktį, t.y. ne vien skausmas tas beribis širdį pjovė bet dar ir pyktis (o pyktis tai- jau ktos emocijos)..Na jei supratot apie ką aš čia...v.ž. tada dalinau jausmus pusiau...

o dėl svetimų žmonių tai jo. Va čia provincijos pranašumas- visi žino, nieks į dūšią su kvailais klausimais nelenda.....nors kiek būdavo taip- pamenu pusmetis buvo po netekties, man ten problemų buvo- aš guliu tvarstomajame, man siūles ima, dukra tada gal 7 metų sėdi koridoriuje, girdžiu prisėda kitas žmogus ir kalbina ją - tipo ką turi sesę ar brolį, ta sako nieko...ir pradėjo- tai prašyk mamos, ko ji neperka, sakyk tau labai reik...ir suprantu kad žmogus nieko nežino ir nieko blogo nedaro, tik vaiką svetimą kalbina, bet guliu ir rieda ašaros.....
o ir dabar nesenai su draugais šašlus kepėm, tai pradėjo kalbėt apie vaikų amžiaus skirtumus ir tipo- oi kiek jūs ilgai iškentėjot, oi kaip taip sugebėjot ir t.t. blin o tas draugas duobkasiu dar buvo...tai galvoju žmogau ar tavo atmintis trumpa ar kaip...bet kadangi buvo svetimų žmonių kuriems nesinori savo jausmų rodyt, tai nutylėjom taip...nejaukiai.... niekur nesodėsim nuo to....kiti gal ir visai nenorėdami taip netyčia įskaudina....
Papildyta:



aš to nepateisinu, jei yra suaugęs normalus žmogus, tai visada suras ką pakalbėt, iš savo patirties žinau, kad buvo draugių kurios net į ligoninę atvažiuodavo kai gulėjau po cezario tik tik...kaip sakoma skaudžiausiu momentu...ir ką- kartu buvo, kartu verkė, kartu kalbėjo, klausė, išklausė ir t.t. Net nelabai artimų kolegių buvo, bet nuoširdumas visada suranda kelią į širdį, nereikia juk dirbtinumo, reikia tik nuoširdumo....na nežinau, gal tik man taip atrodo, bet niekada nelėkčiau nuo žmogaus kuris skausmą nešiojasi širdy....

nu patikek ...
man viena motera jau apie 55-60m zvengdama i akis pasake - vyras sake kad cia tu TA kur palaidojo...
ir pazistama , ir tikrai zinojo kad palaidojau dukryte, gal kas susisviete jai kitaip, nezinau, bet jau buvo praeje metai laiko tai sukandus dantis nusisukau ir neparodziau savo emociju

Čia aš turėjau galvoje svetimus žmones, pažįstamus. O dėl artimųjų, tai ką aš žinau - na nebuvo to kalbėjimo, guodimo, tik abstrakčios frazės - bus dar tų vaikų, negalima verkt, vaikas mamos ašaras kibire nešis, tik tai ne guodė, o dar labiau skaudino............ O paskiau tyla, kaip nieko nebuvę...... tik draugei pasiguosdavau kai būdavo labai sunku.....

O tai ko čia žvengt....

- vyras sake kad cia tu TA kur palaidojo...
ir pazistama , ir tikrai zinojo kad palaidojau dukryte, gal kas susisviete jai kitaip, nezinau, bet jau buvo praeje metai laiko tai sukandus dantis nusisukau ir neparodziau savo emociju
[/quote]
... be žodžių......

Mane tai labiausiai nervina, kad kai pasakai apie vaikus angelelius, tai dar taip gaunas kad ir paguost turi, tam kam pasakei, aceit pasiaiskint... Nes zmones pasimeta, susinepatogina ir tada dazniausiai uzuot patyleje, pazvelge i akis ar uzdeje ranka ant peties, jie "pabega" arba pasako kokia nesamone beabejo as suprantu, kad jei pati nebuciau angelu mama, kazin kaip elgciaus, bet zmoniu nesupratimas musu mamyciu atzvilgiu yra labai didelis. As turiu draugiu,kurios rodos 20 metu draugavom, o po suneliu, neberandam bendros kalbos, nes zmones yra nebe zmones, egoistai, susikoncentrave i save, daiktus, aplinka. Nebera nuosirdumo ir elementaraus svelnaus zodzio, zvilgsnio, nors kita vertus man ju ir nereikia. Bet toms mamytems kurioms reikia yra tikrai sunku. Nors velgi nera pasaulyje surasta priemone kuri padetu pakelti, panesti ta skausma. Ai neliudekim ir tiek

Aš labai norėjau greičiau grįžti darban, bet tuo pačiu ir bijojau pirmos reakcijos ten. Pamenu, tą rytą stovėjau prie mokytojų kambario durų ir kelias akimirkas nedrįsau įeiti.... Bet viskas buvo gerai... nei klausimų - "kaip tu?" "ar viskas gerai". Tiesiog visi labai apsidžiaugė mane pamatę, per antrą pertrauką jau užvertė savais prašymais, anketom ir krūva vaikų. Galiu drąsiai sakyt, kad mano didžiausia terapija buvo greitas grįžimas į darbą.

tas tai taip
as labai daznai pasakoju kad turiu angeleli, ne tam kad mane guostu, tiesiog tam, kad jei ju aplinkoje atsirastu toks zmogus, kad elgtusi su tuo zmogum kaip su normaliu, nebegtu, o jei nezino kaip elgtis tiesiog paklaustu ar gali su juo apie tai sneket (pvz aplamai apie vaikus ir pan), ar gali savus vaikus atsivest ateinant, kartais zinai kaip pasielgt, o jei nenori nepatogiai jaustis tiesiog paklausk
nes mane pacia irgi ziauriai skaudino tas slepimas vaiku, tiesiog dengimas nuo manes savo kunu

ir tos moteriskes toks nesveikas juokas tiesiog mane sokiravo, ne tai kad izeide, uzgavo, bet tiesiog ji man kazkoks debilas zmogus pasirode , su tuo savo isterisku juoku ir sneka apie laidotuves

labuks mergaitukes

pasalinis poveikis is tiesu gali pasireiksti pirmom savaitem, butent nerimo formoje, bet aisku keista, kad jisai taip sureagavo dabar, nes jau buvo kaip suprantu ir anksciau geres AD , bet gal is tiesu uzteko dozes padidinimo. siaip jei yra ryskus depresijos simptomai rekomenduojama maziausiai puse metu ir net iki metu antidepresantus vartoti, tikiuosi, taviskis nebenutrauks ju kol is tiesu nepageres jo emocine busena. Del AD poveikio : is tiesu tai AD vartojimas mazina potencija, bet itakos leliukui ju vartojimas neturi, nes spermos genetiskai nekeicia. Tik pritariu Zvelsai, kad reiktu jums gerai pasikalbeti ir pasitarti kada naujo leliuko planavimas butu tinkamiausias.
As tai vis galvoju ir kartu labai bijau, kada mes isgirsim apie tavo " kritima", kiek tu ilgai vesi save, vyra, vaika ir skausma ant savo vienos peciu...zmogus be galo daug pakelia, net neisivaizdavau, kad tiek daug , bet ribos jos yra kazkur. LAbai vyliuosi, kad tau pas psichologa pavyks bent kazkiek atsiroboti nuo "pasaulio gelbetojos" vaidmens, nes kazkada turi leisti sau isgedeti, issilieti tam skausmui, neuzsidaryti jo viduje, kad taves pamazu nesugrauztu, neuznuodytu....


Papildyta:



is tiesu niekur nesidesi, nori nenori gyvenimas eina sava vaga, po to kai iseina atsigauti po pirmo soko ir vel pajunti gyvenimo tekme lieka tik du pasirinkimai arba bandyti eiti kartu ir atsiverti viskam kas dar gali pradziuginti, kad butu atsvara skausmui, arba uzsimerkti ir neigti gyvenima . Ka be pasiriktume jis vistiek eis ir praeis, tik klausimas kur mes busime kai jis praeis,kurioje stoteleje. Bet aisku sitam pasirinkimui irgi turi ateiti tinkamas laikas. Reikia ivertinti savo galimybes ir gerbti savo prigimti, ja pasitiketi....ir ji is to soko issikapstys ir duos zenkla ...

Zydrut pasipasakok kaip tavo Elyziukas gyvena, kiek daug jau ismokot. . rasai, kad pavydi draugei nestumo, ar jus nnegalvojat daugiau vaikuciu planuoti?

Zinai Biciuk as ir kaip ji paskui save tempiau vyra.... na jis apsiejo be AD... jam padejo gal dar darbas... NA aisku rences seimos atveju skausmas yra begalinis... nebezinau ar tiek bekalciau... tikiuos daugiau gyvenimas is manes taip nesijuoks... bet niekad nezinai ka ruosia likimas... Ai nuvaziavau jau i lankas... Rasau visai ne tai ka norejau... O norejau pasakyt... kad mna labai padejot jus cia SM... kitaip nebezinau.... turbut but stogas nuvazeves... per dienas cia karadovau SM ir kiekviena jusu posta skaitydavau n kartu... kad kuo ilgiau... kuo ilgiau... kad tik kaip nors stumt ir stumt laika...

Prisimenu tavo atėjimą.... tada artėjo mano Vaivuko gimtadienis.... ir savosiose rugsėjinukėse išgirdau - pas rugpjūtinukes liūdna......